Alina ir Galingasis ✓

XX Skyrius

-Alina, pramiegosi Naujuosius metus! Eini? - pasigirdus Ronio balsui krūptelėjau.

-Jau einu! - šūktelėjau. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

Pasitaisiau savo juodą suknelę. Tai buvo tarsi suknelė - apsiaustas su gobtuvu. Juodos tamprės saugojo mano kojas nuo šalčio.

Už suknelės diržo buvo užkišti peilių dekoratyviniai dėklai. Bet nieks nežinojo, jog dėkluose tūno tikri, aštrūs peiliai, pasiruošę bet kada stoti į kovą ir tapti mirtinu ginklu.

Plaukus sukėliau į aukštą kuodą. Juodu pieštuku pasiryškinau akis. Išėjusi iš kambario, nusileidau žemyn į išpuoštą svetainę.

Visi buvo pasipuošę ir laimingi skanavo patiekalais, laukdami dvyliktos valandos. Naujieji metai. Negalėjau patikėti, jog sutiksiu juos štai šitaip: isitrmpusi, be Diko, skubėdama. Iš vis jų nešvesiu, nes turėjau veikti greitai.

Alina, dabar ne laikas emocijoms. Nustūmiau jas tolyn į sielos gilumą.

-Oho, atrodai pasakiškai, - pagyrė mane Bela, kuri vilkėjo ilgą, blizgančią žalią suknelę.

-Po minutės jau bus kita diena, - susimąstęs tarė Finas.

Atidžiai stebėjau laikrodį. Negalėjau pramiegoti nei vienos sekundės. Tai buvo vienintelis mano šansas surasti Diką ir išgelbėti jį.

-Su Naujaisiais metais! - draugai laimingi sušuko ir ėmė daužtis taurėmis, pilnomis šampano.

Aš įsibėgėjusi puoliau bėgti link milžiniško veidrodžio, stovinčio šalia laikrodžio.

-Alina, kas yra? - nustebusi šūktelėjo Šarlotė.

-Atleiskit, - sukuždėjusi įėjau į veidrodį.

Atsidūriau portale, viskas nušvito aklina balta šviesa. Prisidengusi akis leidausi nešama magijos tolyn.

Artėjau prie greitai besisukančių ratu durų. Jų buvo virš tūkstančio! Nejaugi tiek egzistuoja pasaulių?

-Veloro karalystė. Aš noriu patekti į Veloro karalystę! - riktelėjau.

Priešais sustojo auksinės durys, kurios prasivėrė ir aš įskriejau į jas.

Staiga pajutau, kaip oras plaučiuose subliūkšta. Ėmiau kosėti. Balta šviesa dingo, aplinkui išvydau tamsius debesis. Tuomet pradėjau kristi žemyn. Kritau į violetine spalva žėrintį ežerą. Susikaupusi sutelkiau savyje vandens magiją ir ėmiau kelti ežero bangas.

Šios formavosi į dailius laiptus ir aš galėjau lengvai jais nusileisti ir nesušlapti. Atsistojusi ant akmenuotos žemės, giliai įkvėpiau siera atsiduodančio oro.

Man pavyko. Man pavyko!

Pažvelgiau į tolį. Manęs laukė milžiniškas kelias link kalnų, ant kurio pačios viršūnės stovėjo milžiniški rūmai. Mano šypsena išbėso išvydus apsiniaukusius juodus debesis kalno viršuje ir aplink rūmų bokštus skriejančius juodus drakonus.

Aplinka buvo žiauri: juoda žemė, akmenuotos ir drėgnos vietos, tamsios pelkės, gūdūs miškai. Nejaugi aš tikrai papuoliau į Angelų buveinę?

-Aš ištrauksiu tave iš čia, Dikai, - sukuždėjau eidama tiesiai, - pažadu, - išsitraukusi peilį, ryžtingai ėjau per milžinišką pievą.

***

Sustojusi pailsėti atsirėmiau į milžiniško medžio kamieną. Pažvelgusi į dangų net nusipurčiau: sunkūs, tamsūs debesys žiauriai gąsdino.

-Greičiau surasti Diką, - sukuždėjau lyg maldą. Atsidususi nusprendžiau klampoti po drėgną žolę toliau.

Po kelių valandų aš jau buvau visa sustirusi iš šalčio. Kalendama dantimis pūčiau šiltą orą į savo ledines rankas. Pamažu ėmiau savyje žadinti ugnies magiją, bet kadangi buvau nusilpusi ir pavargusi, ji šildė tik pusę mano kūno.

Staiga priekyje kažkas trakštelėjo. Sustingau. Lėtai pakėlusi akis susiraukiau: priešais mane stovėjo angelas. Tiksliau, mergina su dideliais baltais sparnais. Jos ilgis šviesūs plaukai siekė jai kelius, blyškus veidas ir šaltai žydros akys sukūrė jai šalčio įvaizdį. Mergina buvo apsirengusi balta, aptempta iki keliu suknele su atidengta dekolte. Medžiaga lengvai šiugždėjo vėjyje - šilkas. Išsiuvinėti ornamentai žerėjo net tuomet, kai saulę buvo uždengęs storas sluoksnis lietaus prisikaupusių debesų.

-Kur keliaujam? - ironijos bei sarkazmo kupinas balsas mane supykdė.

-Atstok, - piktai rėžiau ir, išsitiesusi, kęsdama šaltį, praėjau pro merginą.

-Ne vietinė, - švilptelėjo ši.

Ėjau skindamasi kelią pro apšerkšnijusius krūmus ir stengiausi nekreipti dėmesio į merginą.

-Ten toliau - pelkė. Jos neapeisi ir net nepereisi, - jos melodingas balsas privertė sustoti. Susitvardžiusi drebėdama atsisukau.

-Ko tu iš manęs nori? - nusprendžiau iš karto eiti prie reikalo.

-Hm, - ji susimąstė. Jutau jos smalsų žvilgsnį. -Aš nuvedu tave ten, kur pageidausi, o tu, - ji priėjo arčiau ir klastingai išsišiepė, - tapsi angelu vietoj manęs.

Sustingau. Ar ji išprotėjo?

-Na jau ne, ačiū, - spjovusi ėmiau dairytis ieškodama, kaip galima būtų toliau eiti link pilies.

-Prašau, - jos balsas tapo rimtesnis. -Tai tik trumpam, vėliau aš grąžinsiu juos atgal, - jos akys sudrėko.

-Ką tokius? - sutrikau. Apie ką ji išvis kalba.

-Sparnus, ką gi daugiau, - ji menkai šyptelėjusi ištiesė ranką.

-Nelisa. Sutarta?

O kas gi man belieka? Akimirką padelsusi, ištieisiau savo sustirusią ranką.

-Sutarta. Alina.