Alina ir Galingasis ✓

VI Skyrius

Staigiai pašokusi pabudau. Gulėjau tikrai ne savo lovoje. Apsižvalgiau. Kambarys buvo... Keistai mėlynai tamsus. Tamsaus atspalvio sienos, rašomasis stalas prie lango...
Išsiropščiusi iš lovos puoliau prie lango. Priešais stovėjo mano namas!

Pakraupusi stovėjau. Ką aš veikiu Diko kambaryje? Išgirdusi atsidarant duris, atsigręžiau. Kažkoks aukštas, baltaplaukis vaikinas mėlynom akim nešė man puodelį garuojančios kavos. Jis priėjo gana arti ir padėjo puodelį ant Diko rašomojo stalo.

-Labas. Aš Kajus, Diko vyresnysis brolis. Kaip tu? - žemas jaunuolio balsas prikaustė mano ausis.

Šiurpas perėjo oda, apglėbusi save grįžau prie lovos. Kur jis? Kur mano draugas? Kur mano slaptoji simpatija?

Vėl atsivėrė duris. Pakėliau akis. Juodaplaukis vaikinas stovėjo tarpduryje. Jie abu tylėjo. O mano akyse kaupėsi ašaros. Už lango švito. Ką pagalvos mano mama?

-Kur mano telefonas? - sukuždėjau rydama ašaras. Tuomet šiaip ne taip atsistojau. Šaltis. Silpnumas. Neviltis.

-Nežinau, prie tavęs jo nebuvo. Gal praeik paskui mane, gerai? - Dikas žengė žingsnį artyn, bet aš iškėlusi delną jį sustabdžiau.

-Man reikia namo. Pas mamą, - išstenėjau.

-Tai eime paskui mane, viską pamatysi. Ji ten, - Dikas maldaujamai žvelgė į mane. Jo kūnas buvo įsitempęs. Linktelėjau galvą. O kas man belieka?

Nusekiau paskui žaliaakį. Kajus sekė man iš paskos, per gerą atstumą. Mes nusileidome į pirmąjį aukštą, o iš ten - į rūsį.  Tamsi, drėgna patalpa. Joje buvo metalinis kambarys, atitvertas grotomis. Pasibaisėjusi sustojau. Dikas uždegė šviesą.

Kameroje ant kėdės sėdėjo mama, ledine oda, visa kruvina. Tai ta ledinė moteris. Pakraupusi puoliau prie grotų. Ašarų nebuvo.

-Ką jie tau padarė? Mama, - kuždėjau.

-Nevadink manęs taip. Niekada daugiau taip manęs nevadink. Bet aš tau pasakysiu, kol šie idiotai sprendžia, iškloti tau tiesą ar ne, - moteris nusijuokė. Suklusau suraukusi antakius.

-Tavo tėvas Ugnies sergėtojas, valdė ugnį, bet aš jį nužudžiau. Robiną nužudžiau irgi aš, tiksliau, mano pavaldinė vampyrė Emilė, tavo draugužė. Brangute, Robinas per daug pamatė. Pamatė mane, Emilę, burtus. Aš visą laiką ieškojau Galingojo, daikto, kurį sukūrė tavo tėvai, iš ugnies ir vandens. Tavo mama Vandens sergėtoja. Jie sudėjo į Galingąjį stipriausius, seniausius ir galingiausius Ugnies ir Vandens burtus. Tavo tėvai: Adamas Ugnius ir Liucina Vandenė. Alina, Galingąjį jie paliko tau. Ta sparnuota būtybė - tai Juodoji paukštė, iš Šiaurės. Ji ten ne viena. Aš ją irgi pribaigiau. Galėjau nužudyti ir tave, bet ne, tavo tas vaikinas Dikas su savo magija ir burtininku Kajumi bei draugeliais viską sužlugdė. Jie manęs nežudys. O reiškias, aš galėsiu nužudyti tave.

Mane ėmė purtyti šaltis ir baimė. Aš springau ašaromis. Pajutau tokį bejėgiškumą. Man ėmė svaigti galva. Visko buvo per daug. Per daug. Aš atsistojau, Dikas suėmė mane už rankų ir išvedė iš kambario. Kajus liko rūsyje. Kai mes atsidūrėme virtuvėje, išgirdome kurtinantę,  pilną šalčio klyksmą. Tuomet dar vieną, plonesnį. Emilė.

Visus mano šešiolika gyvenimo metų mane lydėjo melas. Nežinomybė. Manimi naudojosi. Aš niekam nebuvau reikalinga. Tik tėčiui. Aš net nežinau, kur mano tikroji mama. Bent dabar sužinojau tiesą, kuri man negražins veltui praleistų metų ir tėčio.

Pravirkau dar stipriau. Dikas palietė mano petį, bet aš staigiai pašokusi surikau:

-Neliesk manęs!

Kajus išbėgo iš rūsio ir uždarė duris.

-Geriau bus, jeigu keliausime iš čia. Miestas tuoj ims griūti nuo jos blogio jėgos. Jis sustings, - Kajus buvo persigandęs.

Pro virtuvės terasos duris įėjo Ronis, Finas ir kažkokios dvi merginos: viena baltaplaukė balkšva oda, o kita trumpaplaukė ryža garbanė, smulkutė mergina.

-Žmonės evakuoti, Šelendas tuščias, - pranešė jie.

Man pakirto kelias. Turėsiu palikti savo gimtąjį Šelendą. Dikas nusivedė mane į lauką. Paskui jį išėjo ir visi kiti.

-Kur Diana? - riktelėjo juodaplaukis, vesdamasis mane prie savo mašinos.

-Aš čia! - šūktelėjo kažkas priekyje. Pakėliau akis. Mergina violetiniais trumpais plaukais stovėjo susigūžusi nuo vis stiprėjančio vėjo. Visi buvo su striukėmis ir megztiniais, tvarkingi, su pinigais ir mobiliaisiais, o aš kišenėje turėjau keletą kišenpinigų, buvau vien su džinsais ir plona palaidine, su išsidraikiusiais rudais plaukais ir patinusiomis akimis.

Dikas atrakino juodą Mersedesą, o Ronis - tamsiai mėlyną BMW.

-Aš už vairo, su manim keliauja Šarlotė, - Ronis pakvietė į BMW sėstis ryžą garbanę. - Ir Kajus su Diana.

-Alina, sėskis į priekį, Finai, į galą su Izabela, - Dikas linktelėjo galva. Paklusau, Finas nusivedė baltaplaukę sėstis į Mersedeso galą. Netrukus mes ėmėme važiuoti, Ronis paskui mus, kur važiavome, aš neįsivaizduoju. Nieks nieko nesakė, visi tylėjo.

Atrėmiau galvą į lango stiklą. Miestas už mūsų šalo, viskas ėmė virsti ledu. Užsimerkiau. Širdyje buvo tuščia. Jaučiausi taip, tarsi bučiau vatinė lėlė. Bejausmė. Iš tiesų viduje buvo tuščia. Medžiai linko nuo vėjo. Mintys buvo baltos. It balti, švarūs sąsiuvinių puslapiai.

-Alina, - išgirdau. Atsimerkusi pasukau galvą link Diko. Jis žiūrėjo į mane.

Tik dabar pastebėjau, kad mes sutojome. Pažiūrėjau pro galinį stiklą į už mūsų likusį miestą. Aiktelėjau. Ledas. Vien ledas. Net lentelė su miesto pavadinimo užrašu buvo suledėjusi. Ėmiau visa drebėti. Pasidarė silpna.

-Važiuojam toliau, į Koriliną, - šaltai tarė Dikas ir, mostelėjęs Ronui, pajudėjo keliu į priekį. Viskas, sudie, Šelendai, sudie, namai, sudie, mokykla. Sudie, tėti...