Alina ir Galingasis ✓

XVI Skyrius

Pabudau nuo siaubingo košmaro, kuriame Tendumras proto galia privertė mane nužudyti Diką, sudeginti jį su savo magija. Drebėdama ir purtoma raudos vos ne klykiau iš siaubo. Vaikinas pašokęs suėmė savo šaltomis rankomis mano veidą ir įsižiūrėjęs į akis, pasakė:

-Kad ir ką sapnavai, tai košmaras, dabar tu esi čia, gyva ir sveika, realybėje, kartu su manimi, Alina. Mažyle, nurimk, - vaikinas įkalino mane savo šiltame ir jaukiame glėbyje.

-Dikai, aš tave nužudžiau. Mane privertė Tendumrų vadas. Aš tave sudeginau, Dikai, - kūkčiojau. Tai buvo ne šiaip sau sapnas. Tai buvo kai kas žiauriau ir daug baisiau.

-Alina, viskas gerai. Aš žinau, kad galbūt ši frazė yra nuvalkiota. Bet... Alina, viltis miršta paskutinė, - Dikas priglaudė savo kaktą prie manosios, -Kad ir kas benutiktų, nesvarbu kur ir kada, gyvas ar miręs aš tavęs niekad nepaliksiu. Manęs taip lengvai neatsikratysi.

Dikas pabučiavo mano tarpuakį. Sušniurkščiojusi trūksmingai įkvėpiau.

-Pažiūrėk į mane, mieloji. Prašau, pažvelk į mane, - paprašė Dikas. Pakėliau savo ašarotas akis į vaikiną. Jo susirūpinusiame veide trumpam nušvito meili šypsena. Jis sukikenęs sukuždėjo. -Neverk, mano liepsnele. Tu ne pabaisa, atmink tai.

Linktelėjusi sudrebėjau. Įtampa šiek tiek nuslūgo. Dikas nenorom atšlijo.

-Aš radau informacijos internete apie Gyvybės pasaulį, Karališkųjų šeimų stichijas ir Tamsos būtybes, gyvenančias Galaktikoje, - pasakiau tai, ką norėjau pasakyti Dikui po to, kai mes susipykome.

-Tendumrai vieni iš jų, - pridūrė Dikas. -Dabar Gyvybės pasaulis neegzistuoja, mes gyvename pavieniui, - jo veidas apsiniaukė.

-Mums reikia surasti Galingąjį, - pasakiau, bet vaikinas papurtė galvą.

-Mes nieko nežinome apie jį. Beje, kuo gi jis galėtų mums padėti? Ar jis sugebėtų nužudyti visus priešus arba grąžinti Gyvybės pasaulį? Abejoju. Tai tik daiktas, kuriame slypi galingiausi ir seniausi, stipriausi burtai, - kalbėjo niūriu balsu jis.

-Tai gal mums jo prireiktų tuo atveju, jei mums kiltų koks nors pavojus, - pasakiau. Man nepatiko, kaip kalba Dikas. Atrodė, jog tai jis netekęs vilties.

-Nežinau. Aš išvis nežinau, ką mums visiems dabar daryti. Amžinai taip slėptis negalėsime, neturime kur grįžti, neturime net savo vietos, kurioje mus priimtų su mūsų galiomis, - kuo toliau, tuo labiau Dikas nervinosi.

-Baik nervuotis, - suniurzgiau. -Nors ir atrodai gražus, kai nerviniesi ar pyksti, dabar to nedaryk.

Tik po to supratau, ką pasakiau. Suakmenėjusi stebėjau Diko įsitempiančius kūno raumenis, nušvitusią šypseną veide ir akyse užsižiebiant keistiems žalių liepsnų žiburėliams.

-Aš tau atrodau gražus? - jo patenkinta savimi šypsena privertė mano skrandį susitraukti.

-Nesvarbu, - sumurmėjau aš nevalingai prikąsdama apatinę lūpą. Mano akys įsmigo į Diko lūpas. Mane taip ir traukė į jas įsisiurbti. Ak, kokios gi jos turėtų būti saldžios.

Trūksmingai įkvėpiau, kai Dikas palinko į priekį.

-Alina, - jo prikimęs balsas išvedė mane iš proto.

Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Diko veidas staiga priartėjo, jutau jo karštą kvėpavimą.

-Ar aš tau kažkada sakiau, kad tu esi tarsi mano ugnies liepsna. Kuo arčiau tavęs būnu, tuo karščiau man darosi, - sukuždėjo jis.

-Aš galiu nudeginti, - išdavikiškai sudejavau, kai Dikas lyžtelėjo mano kaklą.

-Tuomet noriu sudegti, - ištarė Dikas ir ėmė bučiuoti mano kaklą. Jis lėtai keliavo link mano smakro, o aš stengiausi nedrebėti malonumo dėka.

-Dikai, - suaimanavau, kai Diko lūpos buvo vos per milimetrą nuo manųjų.

-Aš noriu tavęs, Alina.

Su rūbais pasidarė per karšta.

-Aš dar nekalta, - nedrąsiai sušnibždėjau.

Staiga Diko rankos palindo po mano pižama. Jo pirštams palietus vieną krūtį, vos nespygtelėjau iš netikėtumo.

-Aš būsiu pats švelnumo įsikūnijimas, - ištarė jis pabučiuodamas mano lūpų kamputį, - jeigu tu to nori.

Nurijusi seiles rankomis apsivijau vaikino kaklą ir pasakiau:

-Noriu.