Alina ir Galingasis ✓

IV Skyrius

Ryte, kai jau buvau mokykloje, stovėjau koridoriuje ir žvalgiausi. Tikėjausi išvysti Diką. Pirmoji pamoka dar nebuvo prasidėjusi, tad koridorius buvo sausakimšas mokinių.

Staiga netoliese išgirdau Diko balsą. Mano širdis ėmė plakti greičiau.

Ėmiau dairytis vaikino ir netrukus išvydau jį netoli manęs. Jis ėjo koridoriumi ir kalbėjosi su dvejais vaikinas.

-Ei, Dikai! - šūktelėjau ir iškėliau ranką į viršų.

Vaikinas mane išgirdo ir netrukus mane pastebėjo. Kažką pasakęs draugams, priėjo prie manęs.

-Labas, - Dikas maloniai pasisveikino.

-Labas. Atleisk, gal tau patrukdžiau... Tiesiog pamačiau tave ir nusprendžiau pasisveikinti, - skubiai ėmiau teisintis.

Aiškiai mačiau, kad vaikino draugai nekantriai laukė, kol mes baigsime kalbėti. Jaučiausi nejaukiai.

-Nepergyvenk, viskas tvarkoj. Gal nori su mumis nueiti pasivaikščioti po mokyklos kiemą? Lauke ne taip jau ir šalta, - pasiūlė man vaikinas.

Nenorėdama gaišti visiems brangaus pertraukos laiko, linktelėjau galva. Dikas apglebė mano liemenį ir prisitraukė arčiau. Tuomet mes kartu su jo dvejais draugais patraukėme link mokyklos išėjimo.

Atsidūrę lauke, ėmėme vaikščioti aplink didelį mokyklos stadioną.

-Vaikinai, susipažinkite su mano kaimyne Alina, - linksmai prakalbo Dikas.

-Aš esu Finas, - prisistatė rudaplaukis vaikinas. Jis papasakojo šiek tiek apie save, kol vaikščiojome. Pasirodo, vaikinas yra ramaus būdo, mėgo gaminti maistą ir dievino gamtą.

-Tu gal esi koks nors gamtos vaikas? - pajuokavau, kai pasijaučiau drąsiau.

Finas sukikenęs palingavo galvą. Tuomet susipažinau su sekančiu Diko draugu Roniu. Mane sužavėjo jo oranžinės spalvos plaukai. Ronis pasirodė man linksmas, nors kartais
kiek santūrus vaikinas. Jo pomėgis buvo važinėti riedlente, mėgo sportuoti ir leistis į nuotykius.

Netrukus priėjome mokyklos nuošalioje vietoje esančią tvorą, kurioje žiojėjo skylė.

-Lendam, reikia kai ką parodyti Alinai, - žaismingai mirktelėjo Ronis ir mes visi prasmukome pro skylę.

Vaikinai vedė mane kažkur arčiau miško. Netrukus išėjome į miestelio pakraštį ir priėjome apgriuvusį pastatą. Jis buvo žiauriai apleistas ir apaugęs įvairiais augalais, kas teikė jaukumo. Viduje buvo išlikusios kelios didelės patalpos. Jose mėtėsi krūvos apdulkėjusių ir nutrintų knygų.

-Nejau čia apleista sena biblioteka? - pasiteiravau.

-Taip. Jau daugiau nei dvidešimt metų niekas čia nė kojos nekelia, - pasakė Dikas.

Mes kiek pasedėjome viduje, pakalbėjome ir paskaitinėjome keletą įdomių rastų knygų. Finas netrukus pranešė, kad tuojau prasidės sekanti pamoka, o ilgoji pertrauka ėjo į pabaigą. Eidami atgal, maloniai šnekučiavomės.

-Ar jau girdėjote, kad po trijų savaičių, lapkričio dešimtą dieną, vyks kažkokia mokyklos šventė? Na, rudenio pabaigos šventė. Tik tema dar nežinoma, bet tai veikiausiai bus šokiai, - nerūpestingai pranešė Ronis.

-Ar reikės vilkėti kostiumus ir ateiti į šokius su merginomis? - užvertęs akis į viršų paklausė Finas.

Ronis linktelėjo galvą ir prisimerkęs pažvelgė į mudu su Diku. Aš nusukau žvilgsnį, o Dikas šypsojosi ir, paspartinęs žingsnį, nutolo nuo draugų ir manęs.

Grįžę į mokyklą, nuskubėjome į savo pamokas. Viduje jau budo noras, kad Dikas pakviestų mane į šokius. Nuvijusi šias mintis šalin, susikaupiau ir klausiausi mokytojos vedamos geografijos pamokos.

Po pamokų susiskambinau su Emile. Pasirodo, ji linksmai leido laiką kurorte. Grįžusi namo, stengiausi vengti mamos. Po to konflikto prie stalo man praėjo noras su ja bendrauti.

Namų darbus baigiau ruošti tik vakare. Jau ruošiausi paskaityti kokią nors knygą, bet netrukus atėjo žinutė  ,,FriendsLink‘e“ . 

Atidariusi žinutę, sutrikau. Kažkoks nepažįstamas profilis atsiuntė man ilgą ir paslaptingą žinutę.