Alina ir Galingasis ✓

~ 2 Knyga ~ XIX Skyrius

Praėjo du mėnesiai. Visą tą laiką ieškojau būdų kaip patekti į Veloro karalystę, kadangi visi Diko draugai atkakliai tylėjo. Rodos, jie buvo davę pažadus tylėti. Dėl to mūsų santykiai tapo be galo šalti. Kartu tik treniruodavomės ir valgydavome.

Kajus buvo ramut ramutėlis kaip ir Diana. Ši prie manęs nebelindo, laikėsi atokiai, bet vis žiūrėdavo tuo savo žudančiu žvilgsniu. Su Finu ir Roniu nuolatos ginčijomės, kol galiausiai viskas baigdavosi pykčiais. Vienintelės mano draugės buvo Šarlotė ir Izabela, bet, deja, jos irgi niekuo negalėjo man padėti.

Per šiuos du mėnesius išmokau daugybę kovojimo paslapčių, taip pat mano magija tapo paklusnesnė.

Apie Veloro karalystę radau informacijos iš senų knygų ir puslapių internete, jog tai yra legenda, bent jau taip manė žmonės. Veloro karalystę sukūrė Angelas Veloras, žmogus, už įvarius gerus darbus apdovanotas amžinu gyvenimu ir Gėrio magija. Jis įkūrė savo karalystę, kuri egzistavo jau kelis tūkstančius metų.

Viskas. Niekaip negalėjau suprasti, kam tiems prakeiktiems angelams reikalingas Dikas.

Iš Kajaus pavyko išpešti, jog jiedu yra kilę iš burtininkų kilmingos šeimos - Zelių šeimos. Viskas. Čia galai visiškai nesirišo, nes Zeliai su Velorais neturėjo nieko bendro.

Tendumrai taip pat nedavė ramybės. Tai buvo senovinė Šešėlių gentis, žmonės, kurie vietoj kūnų galėdavo tapti šešėliais.  Niekaip negalėjau suvokti dviejų dalykų: iš kur jie sužinojo apie Galingąjį ir kam jis jiems reikalingas.

Kam Galingasis buvo reikalingas mano netikrai mamai - Misenai Aislend. Ledo valdytojai?

Turėjau versiją, jog dviejų karališkų būtybių magijoms susijungus ir atsiradus Galingajam, jie sukūrė kažką ypatingo. Tas daiktas, kaip jis beatrodytų, turėjo milžinišką galią. Ar tik ji nebus pavojinga?

Taip pat mąsčiau ar mano tikroji mama - Liucina Vandenė - gyva? Tik kur man jos ieškoti? Ir kaip rasti Galingąjį?

Žinojau vieną - be Diko aš to stebuklingo daikto ir tikros mamos nerasiu. Todėl visų pirmą turėjau rasti savo vaikiną.

Iš tikrųjų man jo labai stipriai trūko. Pasiilgau jo bučinių, glamonių, kalbų ir balso. Nebuvo nei vienos nakties, kai neverkiau ar nesapnavau jo. Visą laiką stengdavausi būti užimta, kad tik negalvočiau apie akimirkas, praleistas su juo. Tuomet būti be jo buvo dar sunkiau.

Sniegas nei kiek nedžiugino, kaip ir artėjantys Naujieji metai.

Gruodžio paskutinę dieną kaip visada atsikėliau dar prieš auštant. Apsirengusi patogią aprangą patraukiau bėgioti į mišką. Vėliau sekė mankšta, tuomet keli pratimai. Po dušo užsidarydavau savo kambaryje ir sėsdavausi prie rašomojo stalo, kuris buvo nukrautas visais mano užrašais, knygomis ir nuolatos veikiančiu kompiuteriu.

Atsiverčiau dar vieną seną knygą, kurią gavau iš namie esančios milžiniškos bibliotekos. Joje buvo gausu magiškų knygų. Daug kartų spėliojau bei laužiau galvą, kas įkūrė šią vietą ir kokios magiškosios būtybės gyveno čia anksčiau.

Staiga mano akys užkliuvo už vieno puslapio. Jame buvo rašoma:

,,Išskirtinę ir magišką naktį ypatingą,
Kuri stebuklais alsuoja,
Ji turi paslaptį, kiekvieną skirtingą,
Ji kartą per metus gyvuoja.

Lygiai vieną valandą stebuklingą
Ji atveria vartus.
Suradus juos, labai paslaptingus,
Jie nuves jus į pasaulius visus.

Kai sniegas pereis lyg vanduo,
Kai naktis liks švytėti baltai,
Tuomet peršokęs laiką asmuo
Suras vartus stebuklingus lengvai"

Štai. Štai atsakymas į mano tokį sudėtingą ir suktą klausimą!

-Alina, eini pusryčiauti? - pasiteiravo manęs į kambarį įėjusi Izabela.

-Bela, tu nepatikėsi, bet aš radau Veloro karalystę! Radau būdą patekti į ją! - šūktelėjau persipildžiusi laimės.

-Ką? - pabalusi iš išgąsčio Izabela vos nesuklupo.

-Kas negerai? - mano džiaugsmas akimirksniu išblėso.

-Juk Dikas prašė tavęs neieškoti jo, - Izabela susierzinusi priėjo prie manęs.

-Bela, aš jį myliu ir neleisiu jam žūti toje prakeiktoje vietoje!  - sušukau supykusi.

-Mes irgi jį mylime, bet...

-Bet esate suknisti bailiai!

-Ne, Alina, tiesiog jei Dikas pasakė, jog jo nereikia ieškoti, reiškias nereikia. Gal tu trukdai jam...

-Trukdau? Trukdau mirti? - isteriškai sukikenusi stengiausi laikyti save rankose.

-O tu nemanei, jog jis pats nenori, kad mes jo ieškotume.

-Tai nesąmonė, Bela!

Mergina papurčiusi galvą pasuko link durų. Stabtelėjusi ji tyliai pasakė:

-Alina, manau, jog Dikas daugiau nebegrįš. Tai jo noras ir tu nieko su tuom negali padaryti. Belieka susitaikyti. Kovojant tu prailgini savo skausmą.

Stovėjau viena kambaryje visa drebėdama. Aš nenorėjau tikėti merginos žodžiais, kurie, deja, galėjo būti gryna tiesa. Kaip aš be jo? Kaip man gyventi be jo? Aš taip negaliu...

-Tuomet reiks atidėti skausmą vėlesniam laikui, - sukuždėjusi ėmiau ruoštis.

~~~

Sveiki, antroji ,,Alina ir Galingasis" knyga jau čia! Tikiuosi, jums patiks! Ačiū už 400 peržiūrų! Linkiu jums ryškaus ir jaukaus rudens!