Alina ir Galingasis ✓

X Skyrius

Netrukus priešpiet Izabela paragino mane apsirengti sportine apranga. Paklusau ir nusileidau į apačią, ten Šarlotė pakvietė mane eiti laukan. Sumišusi nusekiau paskui ją.

Lauke visi buvo išsirikiavę, priešakyje stovėjo Dikas, jis kažką aiškino. Atsistojau šalia Izabelos, taip jaučiausi drąsesnė, nes baltaplaukė mergina buvo gan draugiška ir turinti puikų humoro jausmą.

-Pradėsime daryti apšilimą, mankštą, atliksime keletą jėgą ir greitį lavinančių pratimų, o tuomet treniruosimės kovoti ir valdyti galias. Jei klausimų nėra, tai pirmyn, - vaikinas kalbėjo šaltai, garsiai ir griežtai. Vos laikiausi, kad nesusigūžti.

Padaryti apšilimą man pavyko, mankštą irgi, bet tuomet mes vorele turėjome bėgti pro mišką. Bėgome daug, gal apie dešimt kilometrų. Visi puikiai jautėsi, bet aš nebuvau įpratusi šitaip sportuoti.

Vėliau reikėjo daryti prisitraukimus, atsispaudimus, daug šokinėti. Dėjau daugybę pastangų, kad kiti nemanytų, jog esu silpna. Bet, penkias minutes kybodama ore ir negalėdama prisitraukti, tabalavau kojomis. Tuomet netyčia paleidau rankas ir tėškiausi ant žemės. Nieks į mane nekreipė dėmesio. Visi toliau darė sekančius pratimus, o Dikas, taip pat sportuodamas, visus akylai stebėjo, net mane. Bet net nedrįsau į jį pažvelgti, nes tai nebuvo tas ankstesnis Dikas.

Atėjo metas kovoms. Dikas visus sustatė į poras, ratu. Man paskyrė Šarlotę, pats atsistojo su Diana. Kajus su Finu, Ronas su Izabela. Vos jis riktelėjo, turėjome pulti vienas kitą ir stengtis parversti priešininką ant žemės.

Su Šarlote nukritome ant žemės abidvi. Toliau priešininkai sukosi ratu, ir šit man papuolė Izabela. Ji draugiškai ir šiltai man nusišypsojo, tuomet pagal komandą puolėme vienas kitą. Izabela lengvai mane parvertė ant žemės, bet nepykau. Draugiškai juokdamasi ji padėjo man atsistoti, o aš šypsojausi jai.

Toliau turėjau kovoti su Finu. Jis irgi buvo draugiškai nusiteikęs, bet vis tik sugebėjo mane greitai ir lengvai įveikti. Paskutinė kova buvo tarp manęs ir Dianos. Jaučiau nuo jos sklindant galią, didžią jėgą. Jos žvilgsnis buvo rūstus ir veriantis. Jaučiausi nejaukiai, it mažas kiškutis stovėdama prieš ją, galingą, stiprią ir stambią vilkę.

Ji mane puolė akies mirksniu, net nespėjau sureaguoti. Ji žaibiškai išmušė mane iš kojų ir aš skaudžiai nukritau ant nugaros. Bet tuom viskas nesibaigė. Ji pakėlė mane ir iš visų jėgų smogė man į pilvą taip, kad man net užėmė kvapą. Ji ėmė kumščiuoti mane, kojomis spardė ne tik kojas ir blauzdas, o net ir veidą. Kai ji vėl pataikė man į nosį, pabandžiau trenkti kumščiu jai į veidą, bent į petį, bet mergina trenkė man į pilvą ir, suėmusi sprandą, ruošėsi man jį nusukti.

Ir tuomet mano viduje plykstelėjo pyktis. Aš sulaikiau kvėpavimą... Ir pajutau kūnu, venomis šliaužiant kažką karšto. Jėga vis didėjo, kaitindama mane iš vidaus, ir aš rėkdama nustūmiau ją nuo savęs. Ji atšoko nuo manęs ir buvo nublokšta raudonos smūgio bangos. Tuomet ji užsidegė. Diana klykdama purtėsi, o aš gniaužiau savo kumščius, vėliau atgniaužiau juos ir mergina išskėtusi savo kojas ir rankas, ėmė klykti. Ugnis skverbėsi į jos vidų, plėšydama odos audinius ir skverbdamasi pro kaulus į organizmą.

Negirdėjau kitų riksmų. Nors viduje ir siautė deganti, pašėlusi ugnies ir pykčio audra, žinojau, jog nesu žudikė. Po truputį ėmiau atpalaiduoti pirštų ir rankų raumenis, iš lėto, vieną po kito.  Galiausiai ugnies magija nurimo ir gįžo atgal į mano delnus.

Diana raudodama ir dejuodama raitėsi ant žemės. Be jokių emocijų veide aš nusisukau ir, stengdamasi laikyti save rankose, ėmiau eiti link namo.

-Stok, Alina! Kas ką tik čia buvo? - rėkė man iš paskos Kajus. Jutau tik vieną žvilgnį, deginantį, ir jis priklausė ne kam kitam, o Dikui.

Vienas žodis, Dikai. Vienas žodis, ir aš atsisuksiu.

Bet jo balso aš taip ir neišgirdau.