Alina ir Galingasis ✓

XIV Skyrius

Tiesą pasakius, jaučiausi siaubingai. Trūko žodžių. Vos ėmus leistis saulei, apsirengiau sportinį megztinį ir nepastebimai išsmukau į lauką. Nusprendžiau eiti pamiškės takeliu. Kilau aukštyn į kalno šlaitą. Prie griovio krašto apačioje atsivėrė platus, milžiniškas ežeras. Vanduo.

Man būtų sunku jį visą sutelkti ir pakelti ore, tuo labiau judinti. Atsisėdau ant drėgnos žolės ir įsikniaubiau į kelius. Ašaros pamažu ėmė riedėti iš akių.

Jaučiausi keistai. Labai stipriai liūdėjau dėl tokio staigaus mano gyvenimo posūkio. Niekad nemaniau, kad magija taps dalis manęs. Taip pat pirmą kartą gyvenime ėmiau jausti stiprų įsimylėjimo jausmą. Bet kažkodėl Diko atstūmimai vargino, neapsisprendimas irgi.

Staiga kažkas sučiupo mane už nugaros ir stipriai suspaudė savo gniaužtuose, pravėriau burną, norėdama suklykti, bet ją stipriai užspaudė šiurkštus delnas.

-Nespurdėk, - suniurzgė žemas balsas. Iš už medžių išlindo ginkluoti, netąšyti, murzini ir stambūs vyrai. Jų rankas puošė daugybė tatuiruočių, veidai buvo nusėti gilių randų, o prie juosmens kabojo diržu pritvirtinti įvarūs ginklai: nuo kardų iki revolverių.

Nejaugi piratai? Mane suėmė stingdanti baimė. Nejau jie ruošiasi mus pulti?

Priekyje atsirado vyras, kurio veidą dengė juodas šydas, galėjau įžiūrėti tik dvi akis, vieną stiklinę, kuri tikriausiai nieko nematė, o kitą visiškai juodą, kuri piktai žvelgė į mane.

-Pasiruoškit, - suniurzgė jis dusliai, o jo pakalikų delnuose atgijo juoda ugnis. Netekusi amo stebėjau juos ir karštligiškai galvojau, ką reikia daryti.

-Taviškiai viduj? - paklausė plėšikų vadeiva.

Jis priėjo prie pat mano veido ir atidžiai smaigstė mane žvilgsniu. Staiga pajutau, kaip kažkas svetimo braunasi į mano mintis. Nuo sukilusio skausmo galvoje net susilenkiau dvilinka. Ėmė trūkti deguonies.

-Duok perskaityti tavo mintis. Nesipriešink, kitaip bus dar blogiau, - išgirdau sakant vadą.

Alina, pakeisk mintis. Jos tavo, jos tavo valioje! Susikaupiau ir įsivaizdavau galvoje tuščius namus. Prašau, kad tik joks veidas neiškiltų prieš akis, prašau. Skausmas kiek atlėgo. Vadeiva nusispjovė pro kairįjį petį ir kažkokia man nežinoma kalba kažką riktelėjo kitiems. Mane laikęs vyras atidengė mano burną.

-Kur jie? - išgirdau grubų balsą.

Ugnis. Kur mano ugnis? Pyktis. Sutelk pyktį.

-Mirk, - tėškiau vyrui ir iš visų jėgų įkandau mane laikiusiam vyrui į delną. Savo sukandimą dariau vis stipresnį, jie niekaip negalėjo manęs atitraukti nuo besikeikiančio užpuoliko.

Kraujas. Pajutus metalo skonį burnoje, viduje lyg kas pabudo. Pajutau galią ir siaubingą, tiesiog nepakenčiamą karštį, deginantį mano kraujagysles.

Pajutau degant akis. Žvilgsnį nukreipiau į vadeivą. Jo šydas ėmė rūkti. Persmeigiau ugniniu žvilgsniu arčiau stovinčius vyrus.

,,Dekit!" - paliepiau mintyse. Staiga tarp mūsų iš žemės iškilo ugnies siena, kuri vėliau šnypšdama nukrito ant plėšikų.

Alkūne stipriai smogiau stovinčiam už nugaros ir dantimis paleidau jo delną. Kilo gaisras. Visa drąsa dingo. Aš pasileidau atgal šlaitu žemyn namo. Skuodžiau iš visų jėgų, kai staiga už nugaros ir virš galvos pasipylė degančių strėlių lietus. Vos spėjau kristi už krūmų. Ten ėmiau šliaužti link namo.

Staiga į kiemą išbėgo visi, ruošdamiesi mankštai. Išsigandusi pašokau ir iš visų jėgų surikau:

-Priešai puola!

Visi atsisuko į mane ir į strėlių krušą. Atsigręžusi išvydau galybę plėšikų. Jie visi mūvėjo tik odines kelnes, nuogos krūtinės ir nugaros buvo gausiai ištatuitiruotos.

Dikas su Kajumi atakavo priešus didžiuliais magijų kamuoliais. Izabela užgiedojo aukštąją oktavą, taip pusę vyrų paralyžuodama. Ronis su Šarlote ėmė svaidytis ugnimi, o Finas statė augalų sieną ir raizgė vijoklius bei stiprias šaknis priešų kojas. Tuo tarpu Diana pavirto į vilkę ir ėmė graužti per daug priartėjusius plėšikus.

Greitai perbėgau į saviškių pusę. Atsidūrusi prie Diko, sutelkiau ugnį ir paleidau kelis kamuolius į priešus.

-Kas jie? - paklausiau.

-Tendumrai, - atsakė Dikas, kurio akyse mačiau atsakymą: kovos laikas atėjo kaip tik dabar.