Alina ir Galingasis ✓

VIII Skyrius

Ryte pabudau nuo gan linksmo klegesio. Net pati nejučia nusijuokiau išgirdusi kelis šmaikščius juokelius. Apsiprausiau, išsivaliau dantis, patogiai bei šiltai apsirengiau ir susišukavau plaukus, o vėliau juos gražiai supyniau į tvarkingą kasą.

Kai nusileidau žemyn ir nuėjau į valgomąjį, stojo nejauki tyla. Tyliai nuėjau prie laisvos kėdės ir, atsisėdusi prie pusryčių stalo, pasisveikinau tardama:

-Labas rytas.

Visi iš karto atsakė, tik Kajus sedėjo paniūręs, o Diana neramiai akimis lakstė nuo jo link durų. Suvokiau, jog kažkas ne taip. Drąsos man užteko nedaug, bet vis tik paklausiau manęs dabar kamuojamo klausimo, kreipdamasi į Finą, kuris sedėjo šalia:

-Kas nutiko? Tik sakyk taip, kaip viskas yra, gerai? Daugiau nepakęsiu melo.

Finas palinko arčiau manęs ir nuliūdęs atsakė:

-Kajus susipyko su Diku. Negirdėjome, ką jie vienas kitam pasakė, bet Dikas įpykęs griebė brolį už marškinių, o šis kažką jam pasakė. Tai Dikas pasidarė kaip nesavas. Jis sutrikęs išėjo į lauką, tikriausiai į mišką. Jis dažnai ten slepiasi, norėdamas pabūti su savo mintimis. Alina, aš tau sakau tiesą: jis tikrai buvo lyg nesavas. Rodos, kažkas jį labai stipriai sukrėtė.

Viduje kažkas sukilo. Stiprios ir deginančios emocijos ruošėsi užimti viršų. Padėkojau Finui ir, visų mandagiai atsiprašiusi, pakilau nuo stalo ir nuėjau į lauką. Skubėjau miško link. Tik vėliau, jau nuėjusi didelį atstumą, pajutau, kaip ima kilti vėjas, kaip jis neša aplinkui šaltį, o šis įkyriai skverbiasi pro drabužius į odą ir vėliau ir į pačius kaulus.

Sukandusi dantis ėjau drėgnu takeliu, įvairūs medžiai supo mane iš visų pusių. Kuo toliau ėjau, tuo darėsi tankiau. Staiga ėmiau kopti į viršų, į žolėmis ir krūmais apaugusį kalnelį. Jis darėsi vis statesnis. Netrukus sustojau, nes vos už kokių penkių metrų žiojėjo duobė. Pastebėjau prie krašto stovintį vaikiną. Iš karto jį atpažinau: Dikas.

Nurijusi seiles atsargiai priėjau prie jo, vėliau sustojau. Nedrįsau jo užkalbinti. Gal aš jam trukdau?

-Kam atėjai? - šaltas balsas sudrebino mano kūną labiau nei šaltas vėjas. Net krūptelėjau.

-Aš... Na... - negalėjau surasti argumento. Ir iš tikrųjų, tik dabar suvokiau, jog atėjau pas jį, nes... Nes... Ak, ką bijo pripažinti mano vidus?

-Tiek to, Alina, užteks. Eik atgal, - Dikas buvo pavargęs. Išsigandau.

-Ne, ne, ne, Dikai! Aš niekur neisiu. Atėjau pas tave, - puoliau aiškinti.

-Tai jie tavęs paprašė? - jis buvo susierzinęs.

-Ne, atėjau pati...

-O tai kas tuomet tavęs paprašė ateiti čia? Kas liepė mane surasti? Kas prašė? - Dikas grubiai pertraukė mane.

Sutrikau.

-Niekas, tikrai...  - grąžydama rankas, priėjau arčiau.

-Tai kam tuomet atėjai? Kodėl negali padaryti tai, ko aš dabar labiausiai noriu? - Dikas beveik šaukte šaukė.

-Tai ko tu nori? - kiek supykusi paklausiau.

-Noriu, kad paliktum mane ramybėje. Kas neaišku? - pastebėjau, kaip vaikinas sugniaužė kumščius.

-Bet...

-Išeik! Alina, tiesiog išeik! Aš nenoriu tavęs matyti! - Dikas atsisukęs šaukė. Susigūžiau. Jo akys degte degė pykčiu.

-Ką aš tau blogo padariau? - dabar jau aš šiek tiek pakėliau balsą.

Dikas tylėjo. Tuomet jis kažką tyliai ištarė ir nuleido galvą.

-Ką tu pasakei? Pakartok prašau. Juk tai buvo adresuota man, tiesa? - paliepiau.

-Tu tikrai nori tai išgirsti? Nori išgirsti tai, ką blogo man padarei? - Dikas vos valdėsi.

Sudvejojau, bet drąsiai linktelėjau. Tuomet gavau žodžių smūgį į savo dvasią.

-Tu atsiradai mano gyvenime.

Sulaikiau kvėpavimą. Jis tai ištarė be jokių emocijų. Taip lengvai, su ramia sąžine viduje.

Buvo skaudu, net ne tas žodis. Nusisukusi pravirkau ir stengiausi neimti kūkčioti. Purtydama drebulio pasileidau bėgti. Pasukau atgal takeliu žemyn. Bėgau nesidairydama atgal, kažkur viduje tyliai vildamasi, naiviai tikėdama, kad Dikas galbūt vejasi mane, sustabdys, apkabins ir pasakys, kad tai netiesa. Kad jis pamelavo. Ir vėl melas. Suklupusi surikau iš skausmo, kuris plėšė mano vidų į smulkius gabalėlius.

Kūkčiojau taip, kaip dar niekad gyvenime. Jis manęs nemyli. Aš jam nerūpiu! Nejau tai, kad aš jam kažką reiškiu ir kad tarp mūsų yra ryšys, melas? Ir vėl! Vėl melas...

Sunkiai valdydamasi įėjau į namo vidų. Visi buvo svetainėje. Maniau, kad reiks paimti savo daiktus, bet suvokusi skaudų dalyką, vėl apsiverkiau. Čia neturėjau jokių savo daiktų. Pasukau atgal, bet tuomet sutikau Izabelą. Ji sunerimusi pasiteiravo, kur einu. Nusprendžiau neslėpti tiesos.

-Aš čia niekam nereikalinga. Tiksliau, Dikas daugiau nebenori manęs matyti. Aš vis tiek čia svetima. Mano gyvenimas nebeatsistatys. Išeinu, Bela. Atleiskit. Bet vis tiek ačiū jums už viską, - pravirkusi išėjau. Žinojau, kad jie bandys mane stabdyti. O aš to nenorėjau.

Pasukau kita puse link miško. Verkdama ėjau, kentėdama šaltį ir skausmą nuo šakų įbrėžimų. Buvau pavargusi, bet  vis tiek ėjau man nežinoma kryptimi. Tegu eina viskas velniop. Nieko daugiau nebenoriu.