Alina ir Galingasis ✓

~1 Knyga~ I Skyrius

Pirmos knygos pradžia

Viskas raibuliavo tamsiai mėlyna ir melsva spalvom. Staiga ėmė artintis juodas siluetas. Iš tolo švietė jo žalsvos, blizgančios akys. Jis išsišiepė. Burnoje išsirikiavo dvi eilės baltų kaip pienas dantų. Ir iltys! Jis puolė mane, o jo iltys kirto man į kaklą. Aštrūs dantys grimzdo vis giliau į odą. Jaučiau, kaip iš manęs siurbiamas kraujas. Pasidarė karšta, ėmė  suktis galva. Norėjau rėkti, bet negalėjau išleisti nei garso. Tarsi kažkas buvo užkimšęs mano gerklę, kad iš jos neišeitų joks garsas.

Staiga pasigirdo pažįstama melodija. Ji iš tolo ėmė aidėti ir skambėti vis garsiau ir garsiau. Tai mano telefono skambutis! Staigiai pramerkiau akis ir pašokau iš lovoje.

Žvilgtelėjau į mažą, ąžuolinę rudos spalvos komodą, stovinčią šalia lovos. Ant jos gulėjo mano skambantis  telefonas. Ekrane švietė vardas ,,Emilė“. Nedelsdama atsiliepiau. Išgirdau draugės balsas. Nespėjau įterpti nė žodžio. Ji jau laukė manęs prie mano namų, prie vartelių.

Nieko nelaukusi, greitai atsitraukiau nuo lango ir nulėkiau į vonios kambarį. Nusiprausiau vėsiu vandeniu veidą ir išsivaliau dantis. Grįžusi atidariau langą, kad išsivėdintų kambarys. Pravėriau spintą ir, išsitraukusi juodus džinsus ir baltą palaidinę, apsirengiau.

Susišukavau savo tamsiai rudus iki krūtinės plaukus ir susirišau juos į žemą kuoduką. Paklojau lovą, uždariau langą ir čiupau šviesiai mėlyną kuprinę.

Paėmiau telefoną ir atidariau kambario duris, o ant grindų radau baltą vokelį su užrašu ,,Alinos kišenpinigiai“. Šyptelėjau. Štai ir atlygis už namų ruošos darbus, kuriuos atlikau per visą mėnesį. Nulipusi laiptais žemyn nuėjau į virtuvę. Tenais susitepiau du sumuštinius ir pasidariau arbatos. Papusryčiavusi ir sutvarkiusi indus, apsirengiau striukę bei apsiaviau batus, o tada jau išėjau į lauką.

Mama jau seniausiai buvo darbe. Išėjusi pro vartelius, pasisveikinau su savo geriausia drauge Emile ir mes kartu patraukėme į mokyklą. Draugė ėmė pasakoti, kaip vakar visą dieną susirašinėjo su Robinu - simpatišku rudaplaukiu vaikinu, kuris mokosi mūsų mokykloje. Jis dešimtokas, kaip ir mes. Emilė neseniai prisipažino jam, kad ji neabejinga jam. Štai taip draugužiai tapo pora ir naktimis susirašinėja per susirašinėjimo programėlę  ,,FriendsLink“. Netrukus mes pasiekėme mokyklą ir nuskubėjome į pamokas.

|||

Paskutinė pamoka - istorija. Vos pabaigiau atlikti klasės darbą, iš karto suskambėjo skambutis. Emilė greitai pakilo nuo suolo ir, susirinkusi savo daiktus, pasakė:

-Iki, turiu eiti su Robinu į kavinę. Vėliau susiskambinsim.

Tuomet ji su Robinu skubiai išėjo iš klasės. Lėtai susirinkau savo daiktus ir atsistojusi patraukiau namo.

|||

Lėtai kulniavau namo. Rytinį sapną prisiminiau tik dabar. Ką jis galėtų reikšti? Tikriausiai tai buvo tik siaubingas košmaras.

Staiga aš stipriai į kažką atsitrenkiau ir praradau pusiausvyrą. Akimirką šmėkštelėjo mintis, kad krisiu, bet aš spėjau sučiupti kažkieno ranką. Išsigelbėjau, nes sugebėjau vis dėl to nepargriūti ir pagaliau atsistojau ant kojų. Giliai atsidūsau džiaugdamasi, kad nesusižalojau.

-Aš labai atsiprašau, - pasigirdo nuoširdus vaikino balsas.

Aš pakėliau akis ir išvydau kiek už mane aukštesnį vaikiną juodais plaukais. Sutikau jo nepakartojamas žalias, ne, ne žalias, o smaragdo spalvos akis. Jos tarsi įtraukė mane į kažkokį malonų transą. Šiaip ne taip sugebėjau kiek atsipeikėti.

-Viskas gerai. Tai aš atsiprašau, kad taip išėjo, - atsakiau.

-Viskas gerai. Tu Belkok? - paklausė vaikinas. Aš sutrikau išgirdusi savo pavardę. Linktelėjau.

-Na, tuomet sveika, kaimyne, - nusišypsojo juodaplaukis.

Staiga prie mūsų privažiavo mano mamos mašina. Mama pakvietė mane sėstis į vidų. Pasisukusi į vaikiną, apgailestaudama gūžtelėjau pečiais. Jis supratingai linktelėjo. Vos įsėdau į mašiną, mes su mama nuvažiavome namo.

Pakeliui ši klausinėjo manęs, kas tas vaikinas. Nenorėdama užrūstinti mamos, kad kalbėjau su nepažįstamuoju vaikinu, atsakiau, jog jis mano klasiokas. Mama, laimei, daugiau nebekamantinėjo manęs. Susimąsčiau. Iš kur tas vaikinas žino mano pavardę?

Niekados nesidomėjau, kas yra mano kaimynai, o štai dabar pagaliau supratau.

Grįžusi namo, paruošiau pietūs, nes mama buvo užimta - kalbėjo telefonu. Kai sėdome valgyti, ji spoksojo į telefoną ir vos neišmetė maisto ant grindų, nežiūrėdama, kur deda šakutę.

Susinervinau. Juk ji puikiai žinojo, kaip tėtis buvo mane išauklėjęs ir, kai jis buvo gyvas, mes deramai elgdavomės prie stalo valgant. Dabar mama akivaizdžiai parodė nepagarbą mirusiam mano tėvui.

Buvau be galo jautrus ir prieraišus žmogus. Buvau sąžininga ir stengdavausi niekados nenusižengti. Supykusi kelis kartus pasakiau mamai, kad padėtų telefoną ir normaliai pavalgytų. Po jos ilgo ignoravimo, nesusilaikiusi tiesiog išplėšiau iš jos rankų telefonas. Ši tarsi atgyjo.Užrikusi ant manęs, atėmė telefoną ir, toliau mane ignoruodama, kažką jame spaudinėjo.

Nepajėgiau ištarti nei žodžio. Ašaros riedėjo mano skruostais, o apetitas dingo. Pakilau nuo stalo ir pasisukau eiti prie laiptų, bet sustojau. Veriamu žvilgsniu pažvelgusi į mamą, iškošiau pro dantis:

-Tu negerbi tėčio. Visiškai.

Ir nuėjau į savo kambarį. Nukritusi į lovą, įsikniaubiau veidu į pagalvę ir ėmiau tyliai raudoti. Tėtis man buvo brangiausias žmogus pasaulyje. Po jo mirties mano vidus ištuštėjo. Kas kart, vos jį prisiminusi, jutau begalinį skausmą ir ilgesį. O kai mama parodė nepagarbų elgesį, nors ir tokį, rodos, nereikšmingą, mano širdis sruvo krauju.