Alina ir Galingasis ✓

II Skyrius

Staiga ima skambėti mano telefonas. Giliai įkvėpusi, pakilau nuo lovos. Kiek nusiraminusi, priėjau prie kuprinės ir išsitraukiau iš jos telefoną.

Skambino Emilė, bet kažkodėl neturėjau jokio noro su ja kalbėtis. Juk kuo puikiausiai žinau, kad ji tik eilinį kartą man pasakos apie Robiną ir jų fantastišką pasimatymą.

Išjungiau telefoną ir priėjau prie lango. Pažvelgusi pro jį, išvystu siaurą gatvelę. Kitapus jos stovi raudonos spalvos namas. Pakėlusi akis į jo antrojo aukšto langą, esantį priešais mano kambario langą, aiktelėjau.

Pro jį į mane žvelgė tas pats vaikinas, kurį sutikau gatvėje. Jis nustebęs mane stebėjo, bet tuomet jo akyse išvydau susirūpinimą. Tuomet prisiminiau, kad neseniai verkiau ir dabar mano akys buvo raudonos ir kiek patinusios. Nuleidusi žvilgsnį, susigėdau. Tuomet įkvėpiau ir iškvėpiau. Pakėliau akis tikėdamasi išvysti vaikiną. Sutrikau. Jo langas buvo užtrauktas užuolaidomis.

|||

Kitą dieną mokykloje negalėjau susikaupti per pamokas. Ketvirta pamoka man turėjo būti geometrija. Nuėjau į klasę. Atsisėdau į laisvą vietą, esančią gale. Šalia manęs jau kažkas sedėjo. Jutau suolo draugo žvilgsnį. Pasukusi galvą į šoną, susidūriau su giliu, smaragdinių akių žvilgsniu.

Pasijutau nepatogiai. Kai jau ruošiausi nusukti žvilgsnį, vaikinas prabilo:

-Kas vakar nutiko? Kodėl verkei?

Nustebau ir pažvelgiau į jį. Jis toks nuoširdus ir... rūpestingas.

-Susipykau su mama. O tu ką, išsigandai manęs, kad užtraukei užuolaidas? - paklausiau.

Jis šyptelėjo ir tarė:

-Ne, visai ne. Tiesiog tuo metu į kambarį įėjo brolis ir jis būtų mane užklupęs spoksant į tave. Jis priekabus, tad norėdamas išvengti bėdos... Užtraukiau užuolaidas. Atleisk, jei priverčiau tave pasijusti nekaip dėl to, - paaiškino vaikinas.

Viduje pasidarė nepaprastai lengva. Nusišypsojusi tariau:

-Viskas gerai, suprantu.

Mokytoja ėmė vesti pamoką. Staiga išgirdau vaikino balsą:

-Beje, aš Dikas. O tu?

-Alina, - sukuždėjau, kad mokytoja manęs neišgirstų.

-Malonu susipažinti.

-Ir man.

Pamoka pralėkė greitai. Kai ėjau koridoriumi į sekančią pamoką, mane pasivyjo Dikas ir pasakė:

-Ar nenorėtum su manimi  nueiti į kavinę? Pabendrautume, geriau susipažintume. Ką manai?

Mačiau, jog jis jaudinasi. Tiesą sakant, Dikas nepaprastai stipriai mane traukė ir domino. Galų gale, mes juk kaimynai, tad turėtume artimiau susipažinti.

-Žinai, visai norėčiau, - atsakiau.

Diko akyse pasirodė nuostaba. Netrukus ją pakeitė džiaugsmas.

-Gerai, tuomet ketvirtą valandą vakaro lauksiu tavęs prie tavo namų, - pasakė šis.

Linktelėjau ir mes atsisveikinę patraukėmė į savo pamokas.