Alina ir Galingasis ✓

III Skyrius

Grįžusi namo, ėmiau ruošti namų darbus. Galiausiai, susidėjusi į kuprinę reikiamus vadovėlius rytdienai, nuėjau prie lango ir pažvelgiau pro jį.

Dikas buvo savo kambaryje. Jis sedėjo prie rašomojo stalo, kuris buvo priešais jo kambario langą, ir kažką įnirtingai rašė. Vaikinas staiga nustojo rašyti ir susimąstė. Tuomet jis pakėlė galvą ir pažvelgė pro langą, tiesiai man į akis. Visiškai to nesitikėjau. Nervingai nusijuokiau.

Dikas nusišypsojo. Pažiūrėjęs į savo telefoną, jis pakilo nuo kėdės ir priėjo prie lango, o tada atidarė jį ir iškišo galvą į lauką. Padariau tą patį. Mūsų namai stovėjo gan arti vienas kito, tad išgirdau vaikino ištartus žodžius:

-Sveika! Kodėl nesiruoši?

Nieko nesupratusi atsigręžiau ir pažvelgiau į ant sienos kabantį laikrodį. Jis rodė be penkiolikos minučių ketvirtą.

Pažvelgusi į kaimyną, pasakiau:

-Užsilaikiau su namų darbais. Bet nesijaudink, mano apsirengimo rekordas - penkios minutės,- pajuokavau, norėdama kiek išsklaidyti nemalonią įtampą.

Kažin, ar vaikinas iš vis ją jautė. Dikas nusijuokė ir nusisuko nuo lango. Aš tuo tarpu užtraukiau užuolaidas ir skubiai ėmiau rengtis.

Juodi aptempti džinsai, rožinis megztas golfiukas, juodas švarkas bei plaukai, supinti į gan dailią kasą - buvau patenkinta savo išvaizda. Kiek pasidažiau, bet nedaug: tik paryškinau akis juodu akių pieštuku ir užtepiau du sluoksnius rožinio lūpų blizgio.

Jau buvo po keturių viena minutė. Čiupau savo nedidelę rankinę ir nuskubėjau prie laukųjų durų. Mama kaip visada dirbo savo taip mylimame darbe, tad nevaržoma išėjau iš namų, o prie vartų mane pasitiko simpatiškas vaikinas.

Nesusilaikiau nenusišypsojusi. Nors Dikas ir buvo apsirengęs juodus džinsus, tokios pat spalvos marškiniais bei švarku, žodžiu, juodai, nuo vaikino vis vien sklido šiluma ir gerumas. Žalios akys prikaustė mano žvilgsnį, kai pasisveikinau su juodaplaukiu.

-Kur eisime? - paklausiau.

Nors šiek tiek temo, baimės ar nesaugumo jausmo visiškai nejaučiau. Atvirkščiai, būdama šalia vos pažįstamo vaikino, jaučiau komfortą.

-Jeigu tu nieko prieš, tai norėčiau tave nusivesti į vieną nuostabią kavinę,- susidėjęs rankas už nugaros, pasakė vaikinas.

Pastebėjau, kad jis taip pat kiek nervinasi. Nusprendžiau neapsunkinti situacijos, tad sutikau.

Ėjome vienas šalia kito šaligatviu. Pro šalį gatve zujo automobiliai, bet mums tai buvo nė motais. Juokėmės iš vienas kito pasakojimų, diskutavome apie muziką, literatūrą, poeziją ir net meną.

-Pirmą kart kalbuosi su žmogumi, kuriam šie dalykai išties yra įdomūs, - prisipažinau.

Juodaplaukis maloniai nustebo.

-Nejaugi šių laikų jaunimą tai visiškai nedomina? - pasiteiravo jis.

-O taip. Vienintelės pramogos - vakarėliai, narkotikai, pasismaginimai, socialiniai tinklai ir trankymasis po miestą bei kelionės, -pasakiau.

Dikas paklausė:

-Iš kur žinai?

Pažvelgiau į vaikino nuoširdžias akis.

-Turiu draugę. Gan gerai ją pažįstu bei visus jos bendrus: jiems tik tai ir terūpi! Jų nedomina poezija, literatūra ar kiti, pagal juos, ,,nuobodūs“ dalykai, - pasakiau.

-Puikiai tave suprantu. Turiu tokios pat nuomonės vyresnįjį brolį. Užtat mes ir nesame tokie... - nepabaigė minties Dikas.

-Artimi, - užbaigiau. Vaikinas linktelėjo.