Menas Gyventi

8. Galintys nugalėti pasaulį

Anksti ryte Deizė stovėjo prie kempingo registracijos stalelio. Nusišypsojusi savininkei ir padėkojusi už nuostabų vakarą, ji nusipirko atvirlaiškį ir pašto ženklą. Prisėdusi prie laukiamojo stalelio, ji ėmė rašyti smulkiomis raidelėmis.

„Labas, esu prie Čelano ežero. Pamenu, kai čia buvau su tėčiu. Man rodos, tai buvo vienas iš paskutiniųjų kartų, kai lankiausi Amerikoje. Labai keista čia būti. Bet kokiu atveju, noriu pranešti, kad kelių mėnesių eigoje atvažiuosiu tavęs aplankyti! Nusprendžiau leistis į kelionę su gražuoliu rašytoju ;) Jis vyresnis už mane, bet dėl to gali nesijaudinti, jis labai maloni ir įdomi asmenybė. Esu įsitikinusi, kad jis tau patiks! Myliu ir labai pasiilgau. Nekantrauju tave pamatyti.

Tavo Deizi."

Tądien ji pasiryžo mokytis meno gyventi ir išvažiavo kartu su nepažįstamuoju rašytoju ieškoti nuotykių. Nuotykiai jų laukė ir Montanos, Aidaho ir Vajomingo valstijose, kuriose jie lankėsi po įvairiausius lankytinus objektus, valgė skaniausiuose restoranuose, susipažino su kitais turistais, daug juokavo ir pykosi dėl ne ten pasuktų posūkių. Tačiau, kad ir kiek abu apsimesdavo, jog negali vienas kito pakęsti, dienos pabaigoje jie turėdavo pripažinti, kad kelionė vieniems būtų tik nuobodesnė. Dabar jie turėjo vienas kito kompaniją ir abiem tai davė šokių tokių pliusų.

Deizė pradėjo pildyti žurnalą Sebastiano patarimu. Kiekvienoje valstijoje ji vis siuntė kažkam atvirlaiškius, tačiau vaikinas nenorėjo jos klausinėti apie tai. Mergina nustojo vartoti, nors tai buvo ganėtinai sunkus procesas, ji jautėsi dėkinga Sebastianui, kuris jai padėjo, tiek, kiek gali padėti kitas žmogus kovoje su priklausomybe, suprasdama, kad viena niekados nebūtų to padariusi. 

Sebastianas ėmė rašyti visiškai naują kūrinį. Jam žymiai lengviau sekėsi dėstyti mintis ir jis nežinojo ar tai buvo dėl to, jog vis tolo nuo Edmontono ir jo monotonšiko gyvenimo, ar dėl savo kompanijonės, kuri, jis turėjo pripažinti, jam ne tik pakeldavo nuotaiką, bet ir suteikė vilties, kad šiame gyvenime dar ne viskas prarasta.

Kad ir kokie jie buvo skirtingi, pasiklydę gyvenime ir nusivylę šiuo pasauliu, kartu jie jautėsi tarsi galintys nugalėti pasaulį ir tai juos ramino. Kartu jie buvo neįveikiami ir tai buvo svarbiausia. Daugiau nei mėnuo kelyje su nepažįstamu žmogumi, abiem davė naujų pamokų, leido pažinti visiškai kitokių pažiūrų ir patyrimų ragavusias asmenybes.

Tačiau nei vienas iš jų nepripažino, jog čia vystėsi ir kažkas daugiau nei draugystė, kuri kartais baigdavosi baisiais pykčiais. Simpatijos buvo aiškios, tačiau dažnai gyvenime nutinka, kad simpatizuojantys vienas kitam yra akliausieji šio pasaulio sutvėrimai.

Deizė sustojo priešais užkandinę Denveryje ir patapšnojo Sebastianui per petį, kuris sapnavo jau dešimtą sapną. 

-Ei, miegančioji gražuole, mes jau čia, - tarė ji ir išlipo iš automobilio bei pasirąžė. 

-Kiek valandų? - paklausė vaikinas, pakartojęs merginos judėsius bei prisidegęs cigaretę. 

-Ar aš tau panaši į laikrodį? - nusivaipė Deizė bei pažvelgė į save mašinos veidrodėlyje. -O siaubas, atrodau, kaip po karo, - ji pasitrynė akis ir persirišo plaukus. 

-Septynios ryto, - sumurmėjo Sebastianas žvilgtelėdamas į savo telefoną. Jis ignoravo gautas žinutes ir skambučius. Jo nėra namuose. 

-Eime, - Deizė paėmė iš Sebastiano cigaretę ir ją sutrypė. -Esu tokia alkana, kad galėčiau mešką suvalgyti...

-Tai buvo mano paskutinė! - sušuko vaikinas. 

Susėdę  prie stalelio, jie užsisakė pusryčius bei kavos.

-Taigi, Sebastianai, ką mes veikiame Denveryje? - paklausė mergina, pasiremdama veidą su ranka ir įsistebeilidama į vis dar apsimiegojusį bei susivėlusį rudaplaukį.  Jo mėlynos akys tyrinėjo vaizdą pro langą. -Tai tavo taškas ant žemėlapio, - Deizė norėjo, kad jis greičiau prabiltų.

-Mano, - atsiduso rašytojas ir padėkojo padavėjai, kuri pripylė jiems abiem kavos. Gurkštelėjęs susiraukė ir įsibėrė cukraus. -Denveris yra miestas, kur aš užaugau, - galiausiai tarė.

-Žinai, iš tavęs tikėjausi ilgo monologo, tačiau sulaukiau tik to? - Deizė pakėlė antakius nusivylusi.

-Čia mano mama perdozavo, - jis pažvelgė į šviesiaplaukę, kuri išgirdusi šį sakinį nustojo maišyti savo kavą.

-Mėšlas, Sebai, atsiprašau.

-Ne, viskas gerai, - jis papurtė galvą, šaltai šyptelėdamas, tačiau nepakeldamas akių į merginą. -Norėjau apsilankyti čia paskutinį kartą.

Abu nutilo. Deizė stengėsi sugalvoti, kaip šiek tiek praskraidinti nuotaiką, o Sebastianas paskendo prisiminimuose apie vaikystę. Galiausiai mergina atsiduso.

-Na, kadangi mes čia, tai turėsi man parodyti vietą, kur pirmą kartą...

-Net nebaik sakinio, - papurtė galvą Sebas nusijuokdamas ir sustabdydamas Deizę, kuri tik iškišo liežuvį.

~

labai labai ačiū, kad skaitot✨