Menas Gyventi

25. Mūza

Deizė gulėjo atsisukusi veidu į Sebastianą ir pirštais švelniai glostė jo veidą. Ji negalėjo miegoti. Paskutiniu metu miegoti jai sekėsi vis sunkiau ir sunkiau. Jai sopo širdį, kad laikas nesustojo jai panorėjus. Jai sopo širdį, kad ji negalėjo Sebastiano pasiimti kartu su savimi. Jos ranka staiga sustingo.

O kas sakė, kad ji to negali padaryti?

Stengdamasi nepažadinti miegančio Sebastiano, ji pakilo iš lovos, pagriebdama savo telefoną ir paskęsdama savo begaliniame kontaktų sąraše. Kaip žmogus, kuris nuolatos jautėsi vienišas, ji tikrai turėjo daug draugų.

Radusi tinkamą žmogų, paspaudė telefono mygtuką prie vardo ir užsidarė vonios kambaryje, girdėdama tik ilgus pyptelėjimus.

-Deize?

-Sveiki, Deni, - tyliai, tačiau su džiaugsmu balse pasiveikino mergina.

-Kodėl tu vis dar čia? – ir ji suprato, ką jis turėjo omenyje. Jos mama jau buvo išskridusi, o ji vis dar bastėsi po žemę.

-Turiu vėlesnį išvykimo laiką. Mano priėmimas po savaitės, - paaiškino ji. -Kaip jūs laikotės?

-Na, - vyras krenkštelėjo. -Artėja pasaulio pabaiga ir aš dirbu su žmonėmis, kurie turės galimybę išsigelbėti. Prisiklausau visko.

-Kalbant apie tai, - Deizė nenorėjo vynioti žodžių į vatą ir gaišti laiko ant paiko pokalbio, kuris neturėjo jokios reikšmės nei jai, nei užsiėmusiam mokslininkui. -Deni, noriu pasiteirauti. Gal dar yra likusių vietų į paskutinį laivą?

Ji nustebo, bet ir tuo pat metu pajuto kylančią paniką, kai kitoje ragelio pusėje girdėjo tik tylą.

-Deni, anksčiau gyvenime nieko nebūčiau iš Jūsų prašiusi. Bet aš negaliu palikti savo mylimo žmogaus likimo valiai...

Jos akys išsiplėtė, kai suprato, kad ji ištarė tai garsiai ir nejučia pažvelgė į vonios kambario duris, tikėdamasi, kad Sebastianas nepabudo.

-Ir, - ji prieštaravo pati savo įsitikinimams, tai sakydama, tačiau jautė, kad negali šito nutylėti. -Jūs man skolingas. Jūs slėpėt žinias nuo manęs apie mano tėtį. Ar žinot, ką tai padaro paauglei, kuriai tėtis yra visas pasaulis?

Denio kvėpavimas pagilėjo ir Deizė visą tai puikiai girdėjo. Stebėdama save veidrodyje ji stebėjosi, kad nors ir jautėsi esanti visai kitas žmogus, ji vis dar nepamiršo senosios Deizės poelgių ir gyvenimiškų strategijų.

-Yra, - išgirdo ir mergina vos nesukliko iš džiaugsmo. Per visą kūną pajuto nueinant palengvėjimo bangai. -Bet man reikia pinigų dabar.

-Padedu ragelį ir persiunčiu juos tuoj pat, tai ne problema, - tarė mergina ir atsisveikinusi su Deniu, padarė tai, ką prižadėjo. Po kelių minučių ji gavo failą, kurį atidariusi išvydo lygiai tokį patį bilietą, kaip ir savo.

Grįžusi į lovą, ją pasitiko vis dar mieguisto Sebastiano balsas.

-Kur buvai?

-O tu, kad pastabus, - nusijuokė mergina ir įsiropštė atgal į lovą, prisiglausdama prie šilto Sebastiano kūno, apsikabindama jį iš už nugaros ir pabučiuodama jo skruostą. Vaikinas gulėjo užsimerkęs, tačiau šypsojosi.

-Atsiprašau, pasigedau  tavo knarkimo.

Deizė apsimestinai aiktelėjo ir trinktelėjo jam per petį, atsitraukdama nuo Sebastiano. O šis tik nusijuokė ir atsisuko į merginą, pagaliau pramerkdamas savo vandenyno mėlynumo akis.

-Juokauju, - tarė ir suėmęs Deizę už skruostų, pabučiavo jos nosį. Mergina suėmė jį už riešų ir įsistebeilijo į Sebastiano veidą, šypsodamasi. -Kas? – šis tik suraukė antakius.