Menas Gyventi

31. Lemtis

Kiekviena diena iki skrydžio atrodė tarsi kankynė. Deizei asmeniškai suprojektuotas pragaras. Tačiau ji puikiai prisiminė pažadą duotą Sebastianui per Naujuosius. Ji visada rinksis save pirmiau. Šis pažadas greičiausiai ir laikė ją vietoje ir ji stengėsi negalvoti apie pabėgimą. Sebastianas jai to niekados neatleistų.

Vieną, visiškai niekuo neišsiskiriančią nuo kitų dieną, Denis, žmogus, kuris anksčiau dirbo su jos tėčiu ir pardavė jai bilietą Sebastianui, pasikvietė susitikti.

-Labai džiaugiuosi, kad sutikai su manimi susitikti, - tarė jis.

-Neturiu daug laiko, po dešimties minučių turiu būti laboratorijoje, - tarė mergina.

-Girdėjau, kas nutiko prie įėjimo, - Denis atrodė pasenęs nuo paskutinio karto, kai Deizė jį matė. Turbūt amžius ir stresas dėl pasaulio pabaigos daro savo...

-Atrodo, lyg visi tai girdėjo, tačiau niekas dėl to neplanuoja nieko daryti.

-Niekas negali nieko padaryti. Mūsų apskaičiavimai buvo netikslūs, laivas nepajėgus pakelti visų, todėl daugumos žmonių bilietai buvo atšaukti prieš pat jiems įžengiant pro vartus...

Deizė susiraukė. Šie žmonės visiškai neturi jokios moralės.

-Dėl ko aš čia? – paklausė Deizė.

-Ak, taip, - Denis pasirausė savo švarko kišenėje ir išsitraukė nedidelį juodą atmintuką, su savo kompanijos pavadinimu. -Tavo tėtis paprašė tai perduoti, kai ateis laikas.

-Mano tėtis? – Deizės širdis tarsi nusirito į kulnus.

Vos grįžusi atgal į savo kambarį, mergina įjungė kompiuterį, kuris stovėjo kiekvieno keleivio laikinajame kambaryje. Atrodė, jog kompiuteris kraunasi dešimt kartų ilgiau nei įprastai. Įkišusi atminutką į reikiamą vietą Deizė, išvydo priešais save savo tėčio veidą.

-Labas, Deize, - jis sunkiai atsikvėpė. Jo visad sutvarkyti plaukai buvo šiek tiek susivėlę, o paakiai pajuodę. Jis atrodė išvargęs. -Jeigu žiūri šį mano įrašą, vadinasi, atėjo tai, ko labiausiai bijojome. Pasaulio pabaiga... Man labai gaila, kad tau, vaike, neteko pagyventi daugiau mūsų gražioje žemėje, tačiau dirbu tam, kad turėtum bent šiokį tokį išsigelbėjimą, - jis nuleido akis žemyn ir sunkiai atsiduso. -Žinau, kad paskutiniu metu nebuvau super tėtis, tačiau be galo tave myliu. Noriu, kad tai žinotum. Ir noriu, kad žinotum, jog išvykti su pirmuoju laivu buvo ne mano paties pasirinkimas, tačiau tai mano atsakomybė. Labai pasiilgau tavęs, vaike, ir tikiuosi, jog viskas susiklostys gerai ir susitiksime Naujoje Žemėje.

Deizė atrodė, jog išverks paskutines savo ašaras, tačiau bent gavo galimybę pamatyti tėtį, kad ir sename įraše, tai buvo šis tas.

Po savaitės kosminis laivas, kuriame buvo Deizė ir vaikas su motina, kurių gyvybes Sebastianas išgelbėjo pakilo. Vaikinas stovėjo atsirėmęs į savo mėlynąjį automobilį, pro atdarus langus leisdamas muziką, ir stebėjo pakilimą iš toli. Atrodė tarsi scena iš filmo. Saulė leidosi, vaikinas gėrė alų, stovėdamas vietoje, nuo kurios atsivėrė vaizdas į kosminių raketų pakilimo aikštę. Už tos aikštės tolumoje buvo galima matyti kalnų siluetus. Dramatiškas knygos siužeto posūkis, širdį draskanti filmo pabaiga.

-Susitiksim kitam gyvenime, Deize, - tarė Sebastianas, kai laivas sėkmingai atsiplėšė nuo žemės. Jo viduje sukosi įvairiausi jausmai: jis jautėsi kaltas, palikdamas Deizę vieną, po to kai jai pažadėjo visą gyvenimą kartu, bet tuo pat metu jautėsi gerai, nes jo bilietas nenuėjo veltui – jis išgelbėjo vaiko gyvybę. Sebastianas bandė save įkalbėti, jog neturėtų būti taip sunku iš naujo susitaikyti su mintimi, jog mirs. Jis tai padarė vieną kartą, gali tai padaryti ir antrą.

Sebastianas gyvenime nebuvo girdėjęs tokios tylos, kokia svyravo paskutinę dieną Žemėje. Dauguma žmonių jau senai užsidarė į bunkerius, paskutinis laivas išskrido prieš devynias dienas. Dabar jeigu ką ir sutikdavo gatvėje – tai žmones, tokius kaip jis – be jokios vilties išsigelbėti. Pakėlus akis į dangų buvo galima matyti žmonių lemtį. Todėl vaikinas nusprendė paskutines valandas praleisti taip, kaip žadėjo nuo pat pradžių: pasivaikščioti po mišką, pabūti gamtoje, o pabaigą pasitikti užsilipus ant aukščiausio galimo skardžio.

Klaidžiodamas miško takeliais jis galvojo apie Deizę ir kaip pamildamas ją, jis pamilo gyvenimą. Jis bandė sugalvoti alternatyvią jų istoriją, jeigu pasaulio pabaiga nebūtų realybė. Jis nusprendė palikti tą pačią susitikimo pradžią: du žmonės, priversti išlipti iš komforto zonos dėl nuobodaus gyvenimo, susitinka traukinyje. Tuomet sudaro sandėrį kartu pakeliauti ir pamatyti kiek galima daugiau. Vienas iš kito mokosi meno gyventi. Grįžus į įprastą gyvenimą, po tokių atostogų, Sebastianas būtų išleidęs knygą, Deizė būtų pradėjusi puoselėti kokį naują hobį, kuris virstų jos darbu. Abu laimingi, įsimylėję. Sužadėtuvės, medaus mėnuo, kelionės, vaikai, anūkai. Įprastas, nuobodus gyvenimas. Tik Sebastianas puikiai žinojo, kad gyvenimas su Deize tikrai nebūtų buvęs nuobodus. Jis troško tokio gyvenimo, tačiau labai dažnai gyvenime ne viskas, ko trokštame išsipildo. Ir Sebastianas grįžo į realybę.

Sebastianas prisėdo ant skardžio krašto, pažvelgdamas aukštyn, tuomet į savo laikrodį ir linktelėdamas.

-Dvi minutės.

Dangus dažėsi ugnies spalvomis, kurias vis labiau temdė artėjantis asteroidas. Juokinga žmogaus gyvenimo baigtis, ar ne? Tave nuneša kažkoks didelis akmuo, visiškai netyčia užkliudęs Žemę. Sebastianas nusijuokė ir užsimerkė, ramia širdimi priimdamas savo lemtį.

~

Ko ji niekada iš manęs neišgirdo, tai tų vienintelių žodžių apie kuriuos svajoja turbūt kiekvienas žmogus gyvenime. Ji girdėjo, myliu, noriu, rūpi. Ji pajuto mano apkabinimus ir visus momentus, kai atrodė, kad mūsų kūnai niekada neišsiskirs, ji jautė kaip smarkiai man jos reikia. Tačiau taip niekada ir neišdrįsau paprašyti jos rankos. Neišdrįsau savo veiksmais parodyti, kad iš tiesų noriu praleisti visą gyvenimą kartu. Tačiau džiaugiuosi viena: dabar turėsiu ko laukti šiuos ateinančius šimtus metų, kol keliausime link naujo gyvenimo. Lauksiu to momento, kai išvysiu ją prieš save, kai priklaupsiu ant vieno kelio, kad ir kaip klišė tai skambėtų, pabūsiu tuo vimdančiai saldžiu romantiku, ir pasakysiu visą tiesą. Pasakysiu jai kaip nuoširdžiai ją myliu, kaip džiaugiuosi, kad ją sutikau, kaip vertinu kiekvieną akimirką praleistą su ja. Prižadėsiu visas savo likusio gyvenimo akimirkas praleisti su ja. Nes ji man išsaugojo gyvybę, mano sveiką protą. Ji išsaugojo mane. Ir niekada gyvenime, nemanau, kad galėsiu už tai atsidėkoti. Ji mano mūza. Žmogus, kuris mane įkvėpė ne tik gyventi, bet ir pamatyti kažką nuostabaus gyvenant. Ji mane išmokė tuos tris begėdiškai juokingus, tačiau be proto prasmingus žodžius – menas yra gyventi.

Ši knyga tau, Deize.