Menas Gyventi

28. Mes jau susituokę

Kai skaičiuoji laiką atgal gyvenimas atrodo netikras ir Deizė tuo įsitikino. Ji nekentė savęs, jog taip darė, tačiau tuo pat metu jautė ramybę žinodama kiek laiko dar turi čia, šioje žemėje.

Sebastianas jautėsi keistai, nes jo mintyse nuolatos sukosi Deizės žodžiai „man užtenka tik tavęs", bet nesugalvojo savo varianto, kuris padėtų susitaikyti su mintimi, kad jis iš tiesų turi galimybę išgyventi artėjančią katastrofą. Jo širdis kirbėjo, tik jis niekaip nesuprato kodėl. Dažniausiai, žmonės apsidžiaugtų sužinoję tokias naujienas, tačiau jis visą laiką praleido taikydamasis su mintimi apie žūtį ir tik su ja galiausiai susitaikius, Deizė jam pranešė naujienas. Sebastianas jautėsi pasimetęs. Tačiau nenorėjo apie tai šnekėti su Deize, nenorėjo pasirodyti, jog jis nėra dėkingas už dovaną. Jis kelialapį iš Žemės laikė dovana, nes pagalvojus, Deizė jam išgelbėjo gyvybę. Tačiau jis nesuprato, kodėl jaučiasi taip keistai.

Pakeliui į Bostoną, abu jautė artėjant kažką, ko negalėjo paaiškinti. Ir abu nenorėjo vienas kitam apie tai prasitarti, nes turbūt visa ši nuojauta buvo paaiškinama jauduliu dėl to, jog netrukus viskas pasikeis. Tačiau abu giliai širdyje jautė tą tik, tik, tik, tik. Kiekvienas „tik" buvo vis sunkesnis ir labiau jaučiamas, garsiau girdimas.

-Pameni, ką man pažadėjai per Naujuosius? – paklausė Sebastianas nusukdamas žvilgsnį nuo kelio ir trumpai žvilgtelėdamas į merginą, sėdinčią prie jo.

-Pamenu, - linktelėjo ši.

-Prižadėjai man ir niekada to pažado nepamirši, tiesa?

-Kodėl mes dabar apie tai kalbam? – susiraukė Deizė. Jos negera nuojauta vis didėjo ir plėtėsi per visą krūtinės plotą.

-Tiesiog, noriu, kad mane patikintum, - tarė Sebastianas.

-Tai, Sebastianai, prižadėjau ir savo pažadą tiesėsiu.

-Gerai, - atsiduso jis palinksėdamas. Tarp jų stojo tyla.

Nuo Niujorko iki Bostono tik apie keturios valandos kelio. Jie važiavo jau apie dvi. Tačiau ši kelionė buvo šiek tiek kitokia nei visos. Per daug tyli, muzika grojo, tačiau nei vienas nedainavo ir neniūniavo pagal melodijas, nesišnekėjo apie keisčiausius dalykus, kurie taip domino. Deizė stebėjo besikeičiantį horizontą per langą, o Sebastianas vairavo įdėmiai stebėdamas kelią.

-Atsidaryk daiktadėžę, - tarė Sebastianas ir mergina padarė taip kaip jis norėjo. Vos atidarius daiktadėžę ji pastebėjo nedidelę bordo spalvos USB laikmeną.

-Kas čia? – paklausė Deizė, paimdama ją į rankas ir iškeldama, kad Sebastianas pamatytų ką ji turi omenyje.

-Čia mano knyga.

-Tavo knyga? – nustebo Deizė.

-Taip. Pilna ir sutvarkyta mano romano versija, - atsiduso Sebastianas ir Deizė pavartė atmintuką rankose.

-Galvojau, kad nesužinosiu nieko apie šį romaną...

-„Menas Gyventi", - tarė tamsiaplaukis ir pažvelgė į merginą nusišypsodamas. Jos akys išsiplėtė.

-Ar gavau dedikavimą už pavadinimo sugalvojimą? – paklausė ši, prajuokindama juos abu.

-Nežinau, pamatysi pati.

-Apie ką tas „Menas Gyventi"? – paklausė Deizė, pasisukdama visu kūnu į Sebastianą, kurio veide žaidė miela šypsenėlė.

-Apie meilę. Netikėtą, šiek tiek gruboką, tačiau labai žavią.

-Kas tokie pagrindiniai veikėjai?

-Labai įdomūs žmonės sakyčiau, - Sebastianas nusijuokė. -Perskaitysi pati, nenoriu atskleisti visų detalių, po to bus neįdomu.

-Apie meilę, - pakartojo Deizė su šypsena veide. -Galvojau, jog rašai dar vieną trilerį.

-Iš pradžių rašiau trilerį, tačiau paskutinę minute, ištryniau jį. Buvau pagavęs inspiraciją ir mano knyga pasisuko visiškai kita linkme.

Deizė palinksėjo.

-Gražu. Ar galiu paklausti, kas tave įkvėpė parašyti knygą su „visiškai kita linkme"?

Sebastianas žvilgtelėjo į merginą ir tuo metu jį apėmė toks šiltas jausmas, kurio negalėtų apibūdinti žodžiais. Jis norėjo padovanoti Deizei saulę, gyvenimą, kurio ji taip trokšta. Tuo momentu jis suprato, kad dėl Deizės jis galėtų padaryti bet ką.

-Tu, šitai, - jis pamaskatavo rankomis. -Mūsų kelionė. Viskas.

Deizė prikando lūpą, bandydama sulaikyti šypseną.

-Nesu girdėjusi nieko gražiau...

Sebastianas nusišypsojo ir trumpam pažvelgė į Deizę. Jos pašėlusios akys, saldžios lūpos, visi jos bruožai varė jį iš proto. Jau labai senai jis buvo pametęs galvą dėl kažko. Jis bijojo. Visko, bet labiausiai mirties. Tačiau būtent ta baimė jį privertė išlipti iš savo komforto zonos. Baimė mirti, privertė jį išsiruošti į kelionę ir sutikti Deizę. Baimė mirti jam padėjo suprasti kaip jis iš tiesų jautėsi jos kompanijoj. Baimė mirti jam padėjo parašyti knygą apie tyriausią meilę, kurią jis yra jautęs. Dabar baimę mirti, pakeitė kita baimė. O kas jeigu kitoj žemėj, kitame gyvenime Deizė jo nebenorės?

-Myliu tave, - tarė jis ir paėmęs Deizės delną į savo spustelėjo stipriau.

Merginos veidą nušvietė šypsena.

-Sebastianai, - ji priartėjo prie jo veido ir pabučiavo jam į skruostą. -Myliu tave labiau.

-Neįmanoma, - jis papurtė galvą, o mergina nusijuokė.

-Myliu taip, kad net norėčiau tau pasipiršt...

-Tu man piršiesi? – Sebastianas apsimetė nustebęs ir žvilgtelėjo į Deizę, kuri neatitraukė akių nuo vaikino.

-Jeigu tik su tuo sutiksi, - tarė ji.

-Kaip aš galėčiau nesutikti?

-Tekėk už manęs, - Deizė sušnabždėjo Sebastianui į kaklą ir švelniai pabučiavo jo kaklo linkį.

-Nežinau... Mes pažįstami dar tik kelis mėnesius...

Deizė atsitraukė papurtydama galvą ir nusijuokdama.

-Bet atrodo lyg pažinočiau tave žymiai ilgiau, - tarė ji ir sunėrė savo ir Sebastiano pirštus.

-Man atrodo, kad mes visą gyvenimą buvom pažįstami, tik to nesuvokėm anksčiau...

-Ar čia eilutė iš tavo knygos? – pakėlė antakius Deizė nusišypsodama.

-Gal.

-Tavo uždarumas kartais glumina, o kartais labai erzina.

-Daug kas man taip sakė.

-Tekėk už manęs, Sebastianai.

-Mes jau susituokę.

Liko dvidešimt septynios dienos.