Menas Gyventi

15. Kvaili ir įsimylėję žmonės

Kartais susimąstydavau. Galėjau prieiti prie jos ir ją pabučiuoti. Išsakyti visus savo jausmus, nepaisyti savo įsitikinimų ir leisti sau mylėti, būti mylimam. Leisti sau pajausti tai apie ką tik sapnavau ir slapčia svajojau. Žinau, kad ji nebūtų manęs atstūmusi. Žinau, kad ji būtų atsakiusi tuo pačiu. Bet tuo pat metu dvejojau, nes ji kiekvieną kartą atsiskleisdavo vis kitomis spalvomis, mane nustebindama. Dvejojau ir dvejojau, norėjau ir bijojau.

Finiksą pora pasiekė dar nevėlų vakarą, tačiau puikiai žinojo, kad kartu likusio vakaro praleisti kartu negalėjo. Bent vienas iš jų būtų pasielgęs taip, kaip svajojo jau ilgą laiką. Būtent todėl Deizė rado save peržiūrinėjant telefono galerijos nuotraukas. Visiškai netyčia ji pasiekė Edmontono nuotraukas ir į ją iš telefono ekrano žvelgė Greisonas. 

Tik šį kartą ji jautėsi visiškai kitaip. Jeigu dar prieš keletą savaičių ji verkė po jo skambučio bei jautė širdį tarsi trūkinėjant, dabar mergina jautėsi pasiryžusi nutraukti bet kokį ryšį, kuris ją siejo su veikėju iš nuotraukos.

-Labas, - ilgai laukti nereikėjo, Greisonas pakėlė po pirmo pyptelėjimo.

-Labas, - išgirdo jo tylų balsą. Fone irgi jokio triukšmo nesigirdėjo.

-Seniai šnekėjomės, - tarė ji. 

-Praėjo šiek tiek laiko...

-Kaip tu? - kažkodėl ji jautėsi lyg turėtų to paklausti net jei šis susirūpinimas ir nebuvo įvertintas pašnekovo.

-Kaip visados, - atsakė Greisonas, tačiau mergina galėjo įtarti, kad kažkas tikrai negerai. Jo balsas skambėjo nekaip. Ji sustabdė save. Neleido sau jo gailėtis. Jis elgėsi negražiai. Ji turi su juo nutraukti bet kokius ryšius. Šis sakinys vis kartojosi jos galvoje. Nutraukti. Nutraukti. Nutraukti.

Tuo tarpu kitame numeryje Sebastiano telefonas ėmė vibruoti, pranešdamas apie skambutį. Jis sunkiai atsiduso ir užgesino bėgantį vandenį. Apsivyniojęs apatinę kūno dalį rankšluosčiu, jis išžengė iš vonios kambarėlio ir pagriebė telefoną.

-Klausau?

-Sebai! - sušuko Danielis. 

-Danieli, klausau tavęs, - jis atsiduso ir pakėlė antakius lyg pašnekovas jį galėtų matyti. 

-Reičelė pagimdė mergaitę! Mums gimė mergaitė! - panikuojančio draugo balsas pranešė. Sebastianas išplėtė akis ir pajuto džiaugsmą apimant jo krūtinę. 

-Mergaitė! - sušuko vaikinas ir ėmė šokinėti aplink kambarį. -Mūsų kompaniją papildė mergaitė, - nusijuokė iš džiaugsmo.

-Jėzau, kaip bijojau šio momento, bet dabar jaučiuosi be galo laimingas lyg tas vaikis būtų mano, - nusijuokė Danielis, priversdamas nusijuokti ir Sebą. 

-Aš nespėjau grįžti, - Sebastianas nurimo ir papurtė galvą. Kokia neteisybė. Kodėl mergaitė negalėjo jo palaukti.

-Nespėjau susigaudyti ir aš. Ji juk turėjo gimti dar prieš Kalėdas. Ankstukė, tačiau ji sveika ir turim džiaugtis dėl to.

-Žinoma. 

-Ar keista, jog pats užsinorėjau vaikų? - paklausė Danielis.

Kol Sebastianas telefonu dalinosi džiaugsmais su Danieliu, Deizė stebėjo tapetuotą, bet kampuose atsilaupusią sieną, klausydamasi, atrodo, nesibaigiančių Greisono pykčio priepuolių.

-Žinai, Greisonai, gal prieš kelias savaites visas šis pokalbis būtų turėjęs įtakos, tačiau dabar noriu tau palinkėti sėkmės ir išgyventi apokalipsę, - ji gūžtelėjo paprastai.