Menas Gyventi

14. Banano žievė

Ji buvo keista. Ir man patiko jos keistumas. Kaip ir kiekvienas žmogus ji dainuodavo liūdnas dainas iš visos širdies rėkdama žodžius. Tačiau kartais, galėdavau pastebėti, kaip linksmesnio pobūdžio dainos ją išmušdavo iš vėžių. Pavyzdžiui apie rudenį išpopuliarėjo sena Babe Rainbow daina apie meilę viskam. Kiekvieną kartą išgirdusi šią dainą ji nustodavo daryti, ką dariusi ir sėdėdavo ramiai, judindama tik savo koją į ritmą ir stebėdama tolį. Visa jos povyza, atmosfera pasikeisdavo. Tačiau niekada taip ir neišdrįsau jos paklausti, kodėl būtent ši nuotaikinga ir judėti verčianti daina ją priversdavo nubraukti slaptą ašarą.

Iki Finikso Deizės ir Sebastiano laukė septynios valandos kelio. Jis nebuvo pats įdomiausias: aplink vien dykumos ir tolumoje matėsi vos vienas kitas kalnas. Pora dalinosi želė saldainiukais ir nuolatos komentavo vis kitą dainą, kurias grojo besikeičiančios radijo stotys.

-Kalifornija bus įdomus laikas, - tarė Sebastianas. -Negaliu sulaukt.

-Aš taip pat, - linktelėjo mergina. -Dvi savaitės ar ne?

-Manyčiau, - Sebastianas pažvelgė į šviesiaplaukę. -Negalim paaukot Kalifornijai daugiau laiko, nes turėsim pravažiuot visą žemyną, jog spėtum prisistatyti laiku.

-Taip, gerai.

-Ar bijai?

-Ko?

-Ateinančios kelionės? - paklausė Sebastianas, pažvelgdamas į merginą, kuri sunkiai atsiduso ir pasitrynė kaktą.

-Yra tiek daug dalykų, kurie gali nutikti per ją, - ji gūžtelėjo. -Nė nežinau ar turėčiau galvoti apie tai, save gąsdinti dar labiau.

-Kokie tie dalykai?

-Laivas gali sugesti paskutinę minutę, į jį gali atsitrenkti kokia nors uoliena, mano kūnas gali neištverti kelionės, infarktas pamačius Naująją Žemę, - ėmė vardinti šviesiaplaukė, o Sebastianas tik nusijuokė.

-Ar tu juokauji?

-Ne, - papurtė galvą Deizė. -Suprantu, kad tau tai turbūt skamba juokingai, tačiau šios mintys kartais labai trukdo užmigti naktimis.

-Na, taip, - jis atsiduso. -Suprantama. Juk nieko panašaus nesi dariusi, o ir iš žmonių, kurie jau perėjo visą siaubą, dar ilgai neišgirsi raminamų žodžių.

-Būtent, todėl ir sunku nebijoti.

-Kartais ir aš negaliu užmigti naktimis, mąstydamas apie tai, kad pasirinkau trečiąją išeitį šiame chaose.

-Trečiajį, - pakartojo Deizė jos širdis tarytum apsunko. Kažkodėl ji buvo save įtikinusi, jog praeitą kartą šis jo atsakymas buvo šaltas ir visiškai netikęs juokelis. Tačiau dabar mergina suprato, kad jis nejuokavo ir kalbėjo kuo rimčiausiai. -Sebai...

-Būtent dėl šitos reakcijos taip ilgai ir vengiau tavo klausimų apie išsigelbėjimą, - jis sunkiai atsiduso.

Deizė kurį laiką sėdėjo nieko nesakydama, bandydama suvokti ką visa tai reiškė ir ką ji turėtų pasakyti. Tačiau ji neturėjo, ko pasakyti. Ji žinojo, kad daug žmonių pasirinko „trečiąją išeitį", tačiau nei karto ji dar nebuvo pritrūkusi žodžių. Šviesiaplaukės delnas atsidūrė ant Sebastiano rankos, kuri ilsėjosi ant jo kojos. Tamsiaplaukis trumpai žvilgtelėjo į merginą, kuri susimąsčiusi kramtė vidinę lūpos dalį. Jo visa esybė džiaugėsi dėl Deizės artumo, tačiau širdis skilo į šipulius, kai suprato, kad jis ją skaudino, tačiau mergina niekada apie tai neprisipažins.

Kaip jis ir sakė: jiems stebuklingos pabaigos niekas nedovanos ir skauduliai buvo neišvengiama jų istorijos dalis.

~

-Kartą perskaičiau tokią citatą knygoje ar poemoje, nesu įsitikinusi, - pratarė Deizė. Jos dėmesys buvo sutelktas į kelią. Ji pūtė gumos burbulus, kurių sproginėjimas ėmė erzinti Sebastianą, tačiau jis susikaupęs tylėjo ir bandė užbaigti vieną iš savo pradėtų skyrių knygai. Deizė liūliavosi iš radijo sklindančiomis dainomis ir vaikino kompiuterio klaviatūros tarškėjimu.

-Kokią? - nė nenuleisdamas akių nuo ekrano paklausė Sebastianas.

-Meilė yra tarsi banano žievė, - ji nusišypsojo, pažvelgdama į tamsiaplaukį, kuris tik susiraukė. -Nepatikėsi, bet dabar, pamačiusi tavo veidą, pamiršau pabaigą, - ji garsiai nusijuokė.

-Nežinau ar turėčiau tai laikyti komplimentu, ar įsižeisti...

Deizė nieko neatsakė ir tik pagarsino radiją. Sebastianas patildė radiją. Deizė trumpai pažvelgė į vaikiną ir gūžtelėjo.

-Atsiprašau.

-Nieko.

Mergina išpūtė burbulą ir šis garsiai sprogo, priversdamas Sebastianą krūptelėti ir pakelti akis nuo ekrano, sunkiai atsidusant.

-Gal gali to nedaryti?

-Ko?

Burbulas. Sprogimas.

-To, - jis parodė pirštu į merginą.

-Atsiprašau, tik labai nuobodu, bandau susitelkt į kelią, tačiau nesiseka, - ji atsiduso.

-Ar nori, kad pavairuočiau? - jis užvertė kompiuterio ekraną.

-Ne, aš galiu vairuoti, tik, manau, kad norėčiau trumpam sustoti.

Po maždaug penkiolikos minučių, vos radusi nusukimą nuo kelio Deizė pasinaudojo proga. Vos išlipusi iš automobilio, ji nupėdino tolėliau nuo atviro kelio, šiek tiek giliau netankaus miškelio. Radusi vietą, kurios tikrai nesimatė iš automobilio ji nusišlapino. Užsisegusi džinsų sagą ir užtrauktuką, ji vėl ėmė pėdinti atgal link mašinos. Mergina klausėsi paukštelių čiulbėjimo ir mėgavosi paskutinio rudens mėnesio saulės šiluma, kuri glostė jos skruostus. Sebastianas stovėjo atsirėmęs į žaliąjį automobilį ir rūkė.

-Man atrodo, kad tu greičiau numirsi nuo plaučių vėžio nei sulauksi pasaulio pabaigos, - tarė Deizė, kai buvo pakankamai arti, jog matytų vaikino akis.

Tamsiaplaukis nusijuokė ir papurtė galvą.

-Tu žiauri, - tarė.

Deizė pakėlė antakius pakreipdama galvą.

-Tu praleistum tiek laiko su arogantišku, senyvo amžiaus rašytoju, pamatytum, kokiam reikale esu įklimpusi, - jos veide žaidė šypsenėlė, o Sebastianas, bandydamas paslėpti šypseną, nuleido galvą ir pasitrynė šiek tiek aukščiau dešinio antakio su ta pačia rankos, kurioje rūko cigaretė, nykščiu.

Jie abu jautė kažkokį keistą jausmą, kuris tarsi sklandė virš jų. Deizė nenuleido akių nuo Sebastiano, sunėrusi rankas ant krūtinės, ji giliai kvėpavo, bandydama valdyti tai, ką vieni pavadintų drugeliais pilve, o kiti nenumaldomu troškuliu pajausti kito artumą. Sebastianas kovojo pats su savimi. Jis norėjo to paties, ko ir mergina, stovinti prieš jį. Tačiau jis bijojo. Nenorėjo, kad jo nekęstų, kaltintų. Kažkodėl jis jautėsi atsakingas už merginos jausmus jam.

-Man atrodo, mums jau laikas važiuoti, - galiausiai tarė jis, pabaigęs rūkyti ir numetęs nuorūką ant žemės bei patrynės ją bato kulnu.

-Laikas važiuoti, - pakartojo Deizė, stebėdama kaip Sebastianas nusisuko ir apėjęs mašiną įsėdo į vairuotojo vietą. -Puiku, laikas važiuoti, - dar kartą sumurmėjo, išpūsdama orą ir pagaliau pajudėdama iš vietos.

Likusi kelionės dalis buvo tyli. Deizė nebedainavo su radiju, nebepūtė gumos burbulų. Ji tik tyliai, ramiai, sunėrusi rankų pirštus ir pasidėjusi juos ant kelių stebėjo besikeičiančius vaizdus pro langą. Ji kaupė drąsą. Tik nežinia kam: skambučiui į Edmontoną ar nenumaldomai artėjančiam jausmų išsiveržimui.

~
Aš tik noriu padėkot, kad skaitot ir priminti, kad jūsų komentarai, įžvalgos yra visada laukiami ir įvertinami✨