Menas Gyventi

30. Herojus

Atėjo diena, kai jiems teko palikti savo senąjį gyvenimą. Išsiregistravę iš viešbučio Sebastianas ir Deizė nusprendė pasivažinėti mėlynu automobiliu paskutinį kartą. Nors jų kelionė truko vos dešimt minučių, jie abu šypsojosi, klausydamiesi išsirinktų šiai paskutinei kelionei dainų.

-Ko pasiilgsi labiausiai? – paklausė Sebastianas pažvelgęs į Deizę, kuri stebėjo judesį Bostono gatvėse.

-Mūsų pasivažinėjimų, šitos mašinos, - keletą akimirkų ji šiek tiek sudvejojo. -Ir normalaus gyvenimo.

-Tiesa, - palinksėjo vaikinas, sunerdamas jų pirštus ir spustelėdamas merginai delną. Sakydamas, jog nesijaudino, turbūt meluotų. Jis nė negalėjo įsivaizduoti kaip jaučiasi Deizė, žinodamas, kad ji dėl visko pergyvena šimtus kartų emocionaliau nei jis. Viskas, ko dabar Sebastianas norėjo, tai suteikti saugumo jausmą merginai, kurią taip mylėjo. Bet jis jautėsi bejėgis, nes giliai širdyje ir jis jaudinosi. Dėl visko, nes niekas šiame dalyke, kuriam jie pasiryžo nebuvo garantuota.

Kai jie pagaliau privažiavo pastatą, kuriame bus atlikti paskutiniai tyrimai ir pravesti paskutinieji mokymai, pora išvydo nusitiesusią žmonių eilę. Tarp jų buvo galima išvysti tik jaunus žmones, maždaug Sebastiano ir Deizės metų. Keletas žmonių stovėjo su vaikais rankose. Nei vieno brandaus amžiaus žmogaus. Deizei suspaudė širdį. Toks dabar bus gyvenimas.

Sebastianui priparkavus automobilį, jis išjungė variklį ir pažvelgė į Deizę, kuri neatitraukė akių nuo gyvos eilės, kuri dabar buvo skirstoma į dvi atskiras eilutes.

-Deize?

Mergina atsisuko į Sebastianą ir sunkiai atsiduso. Ji bijojo.

-Džiaugiuosi, kad esi čia su manimi, - tarė ji.

-O aš džiaugiuosi, kad tu su manimi, - atsakė Sebastianas priglausdamas merginą prie savęs.

-Nepalik manęs, - tarė Deizė.

-Įstrigai su manimi visam gyvenimui, Deize, - Sebastianas šyptelėjo, prajuokindamas merginą.

-Nežinau ar man užteks viso gyvenimo.

-Ir varge, ir džiaugsme.

Galiausiai jie prisiruošė išlipti iš automobilio ir susirinkę daiktus, jie pažvelgė į automobilį. Neatsiejamą kompanioną jų kelionėje.

-Pasiilgsiu tavęs, - patapšnojo per stogą Sebastianas ir Deizė nusišypsojo, bandydama sulaikyti ašaras. Kažkodėl atsisveikinti net su materialias dalykais jai šiandien atrodė per sunku.

Merginai pradėjus eiti link eilės, Sebastianas sustojo ir atsigręžė atgal į automobilį.

-Vos nepamiršau, - jis trinktelėjo sau per kaktą. Jis atsirakino automobilį ir iš keleivio pusės, atidarė daiktadėžę, pasiimdamas vienintelį daiktą, be kurio negalėjo palikti Žemės. Prieš uždarydamas dureles, jis įkišo raktelius į spynelę. Gal kažkam kitam prireiks...

Stovėti eilėje teko ganėtinai ilgai. Tačiau Sebastianas jau kalbėjosi su žmonėmis aplink ir juokėsi iš nevykusių juokelių apie pasaulio pabaigą, vis kartas nuo karto pagalvodamas apie tai, kad jie neturi teisės juokauti apie tai, kas tuoj pražudys daugiau nei pusę populiacijos.

Jau artėjant prie įėjimo Deizė pradėjo kramtyti nagus.

-Baik, - tarė Sebastianas, paimdamas jos ranką į savo delną ir pabučiuodamas krumplius. -Viskas bus gerai.

-Pažadi?

-Pažadu.

-Tai kodėl negaliu atsikratyti blogos nuojautos? – sunkiai atsiduso Deizė, pasitrindama kaktą.

-Tai tik tavo nervai žaidžia su tavimi, Deize, viskas bus gerai.

Tačiau atėjus Deizės eilei paduoti savo bilietą į išgyvenimą, ji prie savęs išgirdo moters šauksmą.

-Kaip suprasti negalite paimti mano vaiko su mano bilietu? – moteris rankose laikė gal ketverių metų berniuką, jo akys buvo išsiplėtusios, berniukas atrodė išsigandęs, jis nesuprato, kodėl jo mama šaukė.

-Ponia, prašau nusiraminkite, - tarė vienas iš apsauginių, kuris skanavo bilietus.

-Neaiškink ką man daryti, kai sakai, kad mano vaikas žus!

-Ponia... Niekuo negaliu padėti, jūs pametėt bilietą. Kadangi laivas jau ir taip pilnas, aš negaliu įleisti jūsų vaiko. Atsiprašau.

-Atsiprašau?! – moters skruostais sruvo ašaros, o jos balse buvo galima girdėti paniką.

-Ponia, prašau praeiti, - tarė apsauginis Deizei, tačiau ji stabtelėjo ir pažvelgė atgal, kur aiškiai matė Sebastiano pasiruošimą pradėti ir staiga jai tarsi žemė iš po kojų dingo.

-Imkit mano bilietą, - tarė Sebastianas, ištiesdamas popierių link moters, kuri tiesiog drebėjo nuo visų emocijų.

-Ar jūs tuo tikras? – paklausė apsauginis, prieš moteriai paimant bilietą iš Sebastiano.

-Visiškai, ši moteris turi vaiką, jis negali skristi be jos, bet taip pat jis negali pasilikti čia, - tarė Sebastianas rimtai.

-Ačiū, ačiū, ačiū, - moteris ėmė verkti dar stipriau ir apkabino Sebastianą.

Deizė tik stebėjo, o giliai viduje jai dužo širdis.

-Ponia? – apsauginis papurtė Deizę.

-Atsikabink! – sušuko ji ir atsisuko į Sebastianą, kuris vis dar stovėjo šalia. -Seb...

-Atsiprašau, Deize, tačiau negaliu išskirti šeimos, - jis tarė, vos tik moteris jį paleido.

-Aš irgi neskrisiu, aš pasiliksiu čia su tavimi, - dabar jau Deizės skruostais riedėjo gailios ašaros, o jos balse girdėjosi neviltis. Giliai širdyje ji žinojo, kad Sebastianas to tikrai neleis. Jis neleis savo meilei mirti dėl jo.

-Turi skristi, Deize...

Prie jų buriavosi daugybė žmonių, kurie stebėjo viską. Keli apsauginiai jau artinosi link Sebastiano.

-Jeigu neturite bilieto, prašau pasitraukti iš eilės...

-Sebastianai, - Deizė papurtė galvą, o šis priglaudęs savo delnus prie jos skruostų suglaudė jų kaktas.

-Deize, privalai skristi. Neleisiu tau priimti kvailo sprendimo ir mirti dėl m... - dabar ir jo balsas trūkinėjo.

Vieni žmonės bandė sulaikyti apsauginius, kad išloštų porai daugiau laiko atsisveikinti.

-Negali mirti dėl manęs, Deize. Privalai skristi, privalai gyventi. Privalai prisiminti ko išmokai ir prižadėk, kad manęs nepamirši.

-Sebastianai...

-Myliu tave, - tarė jis ir iš kišenės išsitraukė atmintuką, įdėdamas jį į merginos delną ir užgniauždamas jos pirštus, kad Deizė jo nepamestų.

-Myliu tave, Sebastianai, - Deizė graudžiai verkė į vaikino petį, kol galiausiai pajuto, kad jis ėmė tolti.

-Prisimink, Deize, tikras menas yra gyventi! – buvo paskutiniai Sebastiano žodžiai Deizei. Visa kita įvyko per daug greitai: Sebastiano ašarotas, tačiau šypsena papuoštas veidas dingo kažkur minioje, Deizės viduje kilo panika, o moteris su berniuku ant rankų padėjo jai praeiti pro apsauginius ir tuomet vartus.

-O dieve, dieve, dieve, dieve, - galiausiai Deizė susmuko ant žemės, ir toliau graudžiai liedama ašaras, kai tik jos praėjo pro vartus ir įžengė vidun į pastatą. -Kodėl, kodėl, kodėl aš čia...

-Eime, - tarė moteris. -Turi eiti toliau, negali čia pasilikti...

Deizė pažvelgė į moterį, o tuomet į berniuką, kuris stovėjo už savo mamos, įsikišęs nykštį į burną.

-Jis išsaugojo mano berniuko gyvybę, jis leido man pamatyti mano sūnaus ateitį, - tarė moteris, glostydama Deizei nugarą. – Jis yra herojus. Jis mano ir mano vaiko herojus.

-Atsiprašau, - vėl prapliupo verkti Deizė, tačiau šį kartą apkabindama moterį priešais save.

-Viskas bus gerai...