Menas Gyventi

22. Meno kūrinys

Gyvybe ir energija trykštančios akys, veidą puošianti plati šypsena, nosį ir skruostus nuliejusios, vos įmatomos, strazdanos, švelnios rožinės spalvos lūpos. Ji buvo meno kūrinys. Kartą Ji manęs paklausė, kokiu vienu žodžiu save apibūdinčiau. Atsakiau, kad greičiausiai tai būtų žodis nuobodus. Ir dar niekada nemačiau jos tokios pasipiktinusios. Bet esmė tame, kad po to, labai dažnai susimąstydavau koks žodis apibūdintų Ją. Įmantri. Jos įmantri asmenybė man labai daug sykių buvo susukusi galvą.

-Kur tu mane vedi? - paklausė Deizė nusijuokdama, o Sebastianas tik sušnypštė bandydamas nutildyti merginą. -Netildyk manęs!

-Jeigu būčiau norėjęs, jau būčiau pasakęs kur tave vedu, bet jeigu nenustosi klausinėti, paliksiu čia ir sėkmės tau pareiti atgal, - papurtė galvą Sebastianas nusijuokdamas.

-Kur gi ne, - nusivaipė mergina. 

Sebastianas atsivežė merginą į vietą, kurios nematė jau kelis metus. Anksčiau čia jis atvažiuodavo, jog galėtų ramiai pagalvoti, priimti sprendimus, o dabar jis norėjo susieti šią vietą su Deize. Mergina stengėsi įsiklausyti ir atspėti, kur ją atsivežė Sebastianas. Ji girdėjo vandenyną bei užuodė drėgmę, girdėjo bangas, skaudžiai dūžtančias į krantą ir kelis paukštelius, sukančius ratus netoli jų. 

-Atidengsiu tau akis, bet turi būti užsimerkusi, - tarė Sebas ir užlenkė Deizės oranžinės kepurės kraštą, kad nebedengtų akių. -Dar keli žingsniai, - tyliai tarė vaikinas ir mergina pajuto žiemos vėją trenkiantis į ją. -Gali atsimerkti.

Atmerkusi akis Deizė nustebo išvydusi, jog stovi ant skardžio. Tačiau nuo jo atsivėrė vaizdas į begalinį vandenyną. Dangus ir vanduo buvo beveik tos pačios pilkšvos spalvos, todėl vaizdas buvo siurrealistiškas. 

-Atvažiuodavau čia, kai norėdavau pagalvoti, atrodydavo, jog esu ne tam pačiam pasauly, kurį palikau už savęs, - paaiškino Sebastianas ir pažvelgė į Deizę, kuri su šypsena ir nuostaba veide stebėjo vaizdą. 

-Kai jau nemaniau, jog galiu pamatyti kažką gražesnio, ši žemė mane nustebina, - atsiduso Deizė ir atsisukusi į Sebastianą, priėjo prie jo arčiau, pažvelgdama jam į mėlynas akis. -Ačiū.

-Už ką? 

-Už viską. 

-Na, ne aš visą tai sukūriau, bet...

-Sebai, ne tai turiu omeny - nusijuokė mergina. - Ačiū, kad padėjai man pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis.

-Na... - jis nukreipė žvilgsnį tolį, susikišdamas rankas į džinsų kišenes. - Juk tai buvo mūsų susitarimo dalis, - jis gūžtelėjo bei vėl pažvelgė į Deizę, kuri nenuleido nuo jo akių. -Kad išmokysiu tave meno gyventi.

Deizė nusijuokė, prajuokindama ir Sebastianą, tačiau netrukus stipriai apkabino rašytoją ir švelniai pabučiavo į lūpų kamputį.

-Labai ilgai laukiau, kol išgirsiu šį sakinį iš tavęs, - ji vėl prapliupo juoktis, o Sebastianas tik pavartė akis, suspausdamas ją stipriau savo glėbyje, tarsi galėtų apsaugoti juos abu nuo artėjančios pasaulio pabaigos.

Tos pačios dienos pavakarę Sebastianas parsivežė Deizę pas save. Pirmą kartą išgirdusi apie namelį ant paplūdimio krašto, Deizė įsivaizdavo nedidelį, medinį namelį, tačiau buvo nustebusi išvydusi ganėtinai didelį, vieno aukšto modernų namą. Jai atrodė, jog toks savotiškas žmogus kaip Sebastianas turėtų gyventi šiek tiek kitokiame name. 

-O mėšlas, - tarė Deizė įžengusi vidun. Iš vidaus jis atrodė visiškai kitaip. Ji pasijautė tarsi būtų netyčia atsiradusi kalnų namelyje Šveicarijoje, kur leido kiekvienas Kalėdas kartu su mamos draugais, po to, kai tėtis jas paliko. -Aš vis pamirštu, kad kažkada buvai žymus rašytojas.