Menas Gyventi

4. Devintasis vagonas

Deizė stovėjo tyla spengiančiuose namuose. Ji paskutinį kartą apėjo kiekvieną didžiulio namo kambarį ir šiek tiek ilgiau pastovėjo prie tėčio darbo kambario durų, nedrįsdama užeiti. Jos delnas ilsėjosi ant rankenos, kurios mergina jau ketverius metus nesugebėjo palenkti. Šviesiaplaukei skaudėjo širdį, kad ten neįžengė, tačiau ji negalėjo. Todėl vėl nusileidusi laiptais apačion, kur prie durų stovėjo jos sukrauta būtiniausiais daiktais kuprinė, Deizė pasitikrino ar nieko nepamiršo ir paskutinį kartą užvėrusi namų duris, jas užrakino.

Jos planas buvo labai paprastas: iki kelionės Deizė turėjo dar penkis mėnesius, tačiau jai teks prisistatyti anksčiau dėl įvairiausių patikrinimų ir paskutinių mokymų, o per tuos likusius laisvus mėnesius, ji žadėjo aplankyti kelias vietas Amerikoje, pabūti turiste, kokiai dar niekada neteko būti. Bet prieš tai, ji norėjo pamatyti Greisoną. „Uber" vairuotojui sustojus prie vaikino namų, Deizė pranešė, jog užtruks vos keletą minučių ir paprašė palaukti.

Greisonas duris atidarė po pirmo skambučio į duris. Jo veide mergina išvydo nuostabą.

-Labas, - tarė ji švelniai.

-Sveika, - atsakė jis ir pora apsikabino. Kad ir koks Greisonas buvo toksiškas, Deizė kažkodėl negalėjo nuo jo atsiplėšti ir atsiriboti. Ji nesugebėjo padėti taško jų santykiuose, kurie net neturėjo žodžiais įvardinto pavidalo. Nors abu vienas kitam jautė kažką, ko nesuprato nei vienas, Greisonas nuolatos miegojo su kitomis merginomis, o Deizė leisdavosi būti jo myluojama bei apgaudinėdavo save, jog ji būtent tokio toksiško ir nepakantaus visiems vaikino ir yra verta.

Greisonas gyveno miesto centre, erdviame bute, kuris merginai buvo jau pažįstamas. Tačiau čia ji niekada nesijautė tarsi būtų namuose.

-Atėjau tau pranešt, -Deizė tarė, kai pagaliau jie atsitraukė vienas nuo kito ir įėjo vidun. -Aš išvažiuoju.

-Išvažiuoji? - susiraukė vaikinas. -Kelionė tik po penkių mėnesių, ne?

-Noriu aplankyti kelias vietas pakeliui, - ji mostelėjo per petį.

-Kodėl man tai sakai? - jis atsisėdo ant sofos krašto ir įdėmiai stebėjo merginą savo rudomis akimis. Deizė girdėjo moteriškus balsus sklindančius iš jo miegamojo.

-Norėjau atsisveikinti, - gūžtelėjo šviesiaplaukė. Greisonas prunkštelėjo, o Deizė pajuto, kaip jai suspaudė širdį. Ji nujautė, kad geresnė idėja būtų čia nevažiuoti, tačiau jai reikėjo pamatyti vaikiną paskutinį kartą.

-Taip, - jis palingavo galva. -Tai iki?

-Šūdas, Greisonai, tik tiek? Ar tu juokauji? - papurtė galvą mergina ir apsisukusi, jau buvo pasiruošti išeiti, kai vaikinas pašoko nuo sofos ir greitu žingsniu priėjo prie jos, užstodamas jai kelią.

-O ką nori, kad pasakyčiau? Pradėkim nuo to, kad tu nesugebėjai pasitarti su manimi dėl išvykimo, o dabar kaltini mane, kad neturiu, ką tau pasakyti? Eik sau, Deize, nesi tokia įdomi, kaip tu galvoji...

Dabar jau mergina neturėjo, ką pasakyti. Ji iškėlė vidurinį pirštą ir apėjusi Greisoną, išskubėjo iš jo namų. Vos įsėdusi atgal į automobilį, Deizė paprašė ją kuo skubiau nuvežti į traukinių stotį.

Ir nors Deizei sopo širdį nuo tokių žodžių iš žmogaus, kuris jai rūpėjo, ji negalėjo suprasti, ką ji jam padarė ir kodėl ji yra kalta dėl pasirinkimo pradėti naują gyvenimą kažkur toli nuo šios Žemės? Įlipusi į devintąjį vagoną, ji ieškojo savo vietos, tačiau per ašarų kupinas akis jai tai sekėsi sunkiai.

O Sebastianas, tuo tarpu, atsisveikinėjo su draugais.

-Bet juk jūs suprantat, kad aš grįšiu ir mes turėsim didžiulę šventę? - paklausė jis, pažvelgdamas į Veso sužadėtinę ir į patį Vesą, bei Danielį, kuris rūkė cigaretę.