Menas Gyventi

16. Stebuklai

Ji stengėsi mane įkalbėti. Skristi su ja. Susitikti su ja po šimtų metų ir tęsti tai, ką pradėjome, Naujoje Žemėje. Aš kartojau, jog neturiu pinigų. Tada ji ėmė kalbėti nesąmones apie tai, jog žino, kur jų gauti. Aš kartojau, kad nenoriu jos pinigų, kitaip likčiau skolingas jai savo gyvybę. Tačiau vieną dieną ji pareiškė, jog jeigu aš neskrisiu, neskris ir ji. Ir tai buvo viskas, ko bijojau labiausiai. Pasakiau jai, kad ji negali to daryti. Negali manęs taip šantažuoti ir tada ji pirmą kartą pravirko dėl manęs, prie manęs. „Šantažuoti? Ar tu kvailas? Aš tave myliu, po velnių."

Kitos dienos popietę Sebastianas nusprendė šiek tiek pailsėti, todėl Finiksą Deizė pradėjo tyrinėti viena. Ji vaikščiojo miesto gatvėmis, gerdama išsinešimui pasiimtą kavą ir stebėjosi nuostabiais grafičiais, papuošusiais užsidariusių ir nebenaudojamų pastatų sienas. Ji suprato, jog tai buvo be galo talentingų vandalų darbas, kuriam tikrai prireikė daug laiko. Vienoje scenoje buvo vaizduojama Žemė ir į ją besitrenkiantis asteroidas, kitoje žmonės kosminiame laive, trečioje žmonių veidai prieš užsidarant bunkeriui ir paskutinėje buvo pavaizduota Žemė po susidūrimo: dulkių rūke matomas vieno, tolstančio žmogaus siluetas. Kažkodėl šis vaizdinys suvirpino merginai širdį. 

Apskritai, paskutiniu metu šviesiaplaukė stengėsi įsivaizduoti, kad yra kitame pasaulyje, kad ji egzistuoja tokiame pasaulyje, kur pasaulio pabaiga neįvyks, kur ji ir Sebastianas išsikirs ne dėl artėjančios pabaigos, bet dėl to, jog jie patys taip nuspręs. Ji bandė apgauti save, kad laiko dar yra ir jog įvyks stebuklas. Kad ji nugyvens visą savo likusį gyvenimą ir senatvėje galės pasakoti anūkams apie baisųjį pasaulio pabaigos laikotarpį, kai žmonės vogė, žudė ir stengėsi išgyventi. Stebuklas. Deizė netikėjo stebuklais. Visas jos trumpas gyvenimas šioje žemėje rodė, jog tokie dalykai kaip stebuklai neegzistuoja. Bet ji tikėjosi. Kartais ji net melsdavosi. O tada verkdavo. 

Ir turbūt tai buvo normali reakcija žmogaus, susidūrusio su tokia pasaulio baigtimi. Turbūt nei vienas žmogus tądien negalėjo laimingas pasakyti, kad asteroidas po kelių mėnesių rėšis į Žemę, pakeisdamas kiekvieno žmogaus likimą. Nei vienas, svajonių ir tikslų turintis žmogus negalėjo to padaryti. Tačiau visa žmonija buvo priversta rinktis. Arba greičiau, turtingoji žmonijos dalis turėjo pasirinkimą, šiek tiek vargingesni žmonės turėjo vienintelę galimybę, o drąsūs arba baikštūs žmonės, priklauso iš kurios pusės pažvelgsi į jų pasirinkimą, žadėjo pasitikti pabaigą iškelta galva.

Deizė mėgo įsivaizduoti kiekvieno praeivio gyvenimo istoriją ir jo pasirinkimą. Kartais ji pajausdavo, kaip jai nuo tų minčių sudurdavo širdį. Tačiau ji vis tiek save skaudino kitų žmonių susigalvotais likimais nei verčiau priimdama ir pažvelgdama šiek tiek įdėmiau į savąjį. 

Kol Deizė sėdėdama ant suolelio parke mėgavosi gražia rudens popiete, Sebastianas mėgavosi vėlyvais pusryčiais ir neatitraukė akių nuo kompiuterio ekrano. Vis atsikąsdamas sumuštinio, jis numesdavo likusią jo dalį atgal į lėkštę ir jo pirštai vėl keliavo klaviatūra. Kažkodėl visi kentėjimai jam tarsi sužadino visus jo rašytojo sensorius. Ir tekstai jam liejosi. Kiekviena jo aprašoma scena jam vis labiau ėmė patikti. Ir jis jautėsi toks laimingas, jog norėjo verkti. Jis vėl rašė ir jam labai patiko jo paties kūryba. 

Sebastianas labai daug apie savo romaną Deizei nepasakodavo. Kartas nuo karto, jai paklausus apie ką vaikinas rašo, jis atsakydavo į klausimus per labai dideles užuolankas. Nežinia kodėl jis niekada jai nedavė paskaityti bent puslapio to, ką buvo parašęs. Deize jis pasitikėjo. Buvo dėkingas merginai už pamokas, kurių ji pati nesuvokė mokanti. Tačiau kažkodėl ties šiuo aspektu susilaikė. 

Tarsi aplankytas kūrimo mūzos ir bijodamas, jog ši greit išnyks, Sebastianas stengėsi perteikti viską, kas sukosi jo mintyse ant skaitmeninio popieriaus lapo. Jo kava ataušo ir kai jis, pagaliau, padėjo paskutinį tašką -  už lango vyravo tamsuma.