Menas Gyventi

13. Pasaulio valdovai

Jos oda spindėjo tose vietose, kurias lietė saulės spinduliai, tik nežinia ar dėl to, jog jos šviesesnės sielos dalelės skverbėsi laukan, ar dėl to, jog lauke buvo aukščiau dvidešimties laipsnių. Stebėjau jos judesius, tokius lengvus, stebėjau jos šypseną, tokią skaidrią, ir mano širdis džiaugėsi. Pirmą kartą žvelgdamas į jauną moterį jaučiausi sužavėtas ne jos seksualumo, bet jos šviesos, sklindančios iš aistringos, šviesiai auksine spalva žibančios sielos.

Stovėdama po šilto dušo srove, Deizė nejučia sugrįžo į kelionės pradžią, kelios dienos po Čelano ežero, jie važiavo keliu, jungiančiu daugelį Vašingtono valstijos ežerų. Visiškai netyčia, įsukę į vieną iš pasitaikiusių keliukų, jie atrado ežero kraštą, ant kurio kranto stovėjo didžiuliai akmenys. Ten jie papietavo, suplanavo ateinančias kelionės dienas ir likusią valandą pratylėjo, šildydamiesi priešais saulę. 

Ji pirštų galiukais, tūkstančiu kilometrų nuo tos vietos, mėnesiais atgal, vis dar galėjo jausti šilto akmens paviršių. Deizė taip pat puikiai prisiminė ir tai, koks nuostabiai šiltos dienos popietę laimingas atrodė ir Sebastianas. Tądien mergina jautėsi lyg jie pasaulyje būtų vieninteliai, pasaulio valdovai, pagrindiniai veikėjai savo kurtame filme. Netikėtas akių kontaktas, apsikeitimas šypsenomis ir tyla. 

Bet dabar jai atrodė tarsi per tą laiką, kurį praleido kartu, jie ėmė vienas kitą po truputį vis labiau mėgti ir vienas kito nekęsti tuo pat metu. Ir ji nekentė savęs. Nekentė, jog negali atsispirti savo troškimui priartėti prie Sebastiano.

O kad ji būtų žinojusi, kad būtent tuo pat metu tamsiaplaukis sėdėjo savo kambaryje ir parimęs gurkšnojo viskį, galvodamas apie merginą. Jis negalėjo nustoti trepsėti dešine koja. Dažnai taip darydavo, kai negalėdavo nustoti mąstyti. Tuomet stengdavosi užskleisti savo mintis šiokiu tokiu rūku, kurį atnešdavo alkoholis ir cigaretės.

Staiga jo kambarys pasidarė toks šaltas ir nejaukus. Jis įsivaizdavo, jog būtent tuo metu namų jausmą jam suteikti galėjo tik Deizės šiltas glėbys. Tačiau jis negalėjo. Negalėjo sau leisti pasiduoti kvailiems jausmams. Jis per daug gerai žinojo kaip visa tai baigsis. Be to, ateities, apie kurią galėtų bendrai svajoti, niekas jiems nedovanos.

Tačiau gyveni tik kartą.

Ir būtent su šia mintimi jis užsivertė stiklinę ir susiraukęs sunkiai nurijo alkoholio gurkšnį. Vos sustojęs prie Deizės viešbučio kambario durų, jis iškėlė kumštį, kad praneštų apie savo buvimą. Tačiau jis taip ir neprisilietė prie durų, nepranešė apie save, nusprendė, kad gyvendamas tik kartą jis gali žavėtis mergina, trokšti jos prisilietimo, tačiau neleis sau sugadinti paskutinių mėnesių kartu. Jis neleis sau sudaužyti Deizei širdies, dėl to, kad patenkintų savo jausmus, ir dėl to, kad jis puikiai žinojo, kokia pabaiga jo laukia.

~

„Kaip tavęs pasiilgau...

Greit būsiu pas tave, nekantrauju susitikti."

Tai buvo vieninteliai žodžiai, be adreso, kuriuos užrašė Deizė. Užklijavusi pašto ženklą, ji įmėtė atvirlaiškį į pašto dėžutę ir sugrįžo atgal į užkandinę, kurioje kartu su Sebastianu laukė savo pusryčių.

Jų rytas buvo šiek tiek kitoks nei įprastai. Tylesnis. Nors abu turėjo pasakyti begalę žodžių, tyla buvo nenugalima ir ji slėgė poros pečius. Deizė neiškentė.

-Atsiprašau dėl vakar, - ji nepatogiai pasimuistė kėdėje, stengdamasi vengti Sebastiano mėlynų akių, o šis tik papurtė galvą. -Nenoriu, kad viskas tarp mūsų pasikeistų į tokią nejaukią atmosferą, dėl mano neapgalvotų žodžių...

Nors abu puikiai suvokė, kad žodžiai gal ir nebuvo apgalvoti, bet jie tikrai kažką reiškė.

-Atleisk ir man. Pasielgiau kaip niekšas, - tyliai tarė Sebastianas. Deizė išplėtė akis, ji negalėjo patikėti, jog išgirdo šiuos žodžius iš jo. -Taip pat turiu tavęs atsiprašyti ne tik už vakarą, bet ir už pamokymus, kaip turėtum elgtis su visa Greisono situacija. Ne mano vieta tai daryti, tu turi pati su tuo susitvarkyti, taip, kaip tau atrodo geriau, nes esi suaugusi moteris ir gali priimti savo pasirinkimus.

Sebastianas tik sakinio pabaigoje pažvelgė į merginą, kuri nežinojo nė ką pasakyti. 

-Neturėtum dėl to atsiprašinėti, - ji gūžtelėjo. 

-Turėčiau, - jis atsiduso ir vėl nuleido žvilgsnį į pustuštį kavos puodelį. -Kažkodėl jaučiuosi lyg turėčiau tave apsaugoti, - jis ėmė garsiai mąstyti. -Ir dabar tai nuskambės visiškai neorginaliai ir gal šiek tiek per minkštai, tačiau nuo pat momento, kai sutikau tave, pajutau kažkokį keistą jausmą, tarsi turėčiau būti šalia, tau padėti, apsaugoti nuo visų šio pasaulio pavojų. 

Deizė pasirėmė galvą rankomis, taip priartėdama prie tamsiaplaukio, kuris pasikasė pakaušį ir susiraukė, bandydamas nesišypsoti. 

-Ir šitas pokalbis, greičiausiai, viską paliks dar nejaukesnėje atmosferoje nei vakar tavo pasakyti žodžiai, - jis sunkiai atsiduso ir atsirėmė į kėdės atlošą, nutoldamas nuo Deizės veido, kuri savo didelėmis akimis stebėjo vaikiną.

-Ne, - tarė galiausiai ji. Ji bijojo, jog pasakys tai, kas iš tiesų sukosi jos galvoje. -Man rodos, jog mes taip išlyginom nejaukumą, kad jo ir nebeliko.

-Sakai? - pakėlė antakį Sebastianas šyptelėdamas.

Deizė gūžtelėjo. 

-Manau, - linktelėjo. Galiausiai ji atsistojo nuo kėdės ir užsivilkusi savo švarką, priėjo prie tamsiaplaukio, kuris nenuleido nuo merginos akių, ir patapšnojo jam per petį. -Mūsų laukia Finiksas, Sebai.

~

Jūsų žvaigždutės ir komentarai visada laukiami bei įvertinami🥰 Ačiū už 2020✨