Menas Gyventi

20. Bejėgiai

Labai sunku nekęsti žmogaus, kurį myli. Kalifornija turėjo būti mūsų rojus. Tačiau kartais likimas mėgsta sužaisti su šio pasaulio veikėjais. Nekenčiu būti veikėju. Nekenčiu to, kad negaliu kontroliuoti nei savo, nei kitų, aplink mane esančių žmonių, likimų. Sunku būti rašytoju ir nesugebėti parašyti savo gyvenimo knygos.

Sebastianas atsiduso ir atsitraukė nuo kompiuterio. Jam paskaudo akis. Įsilašinęs lašelius, kuriuos nusipirko dieną prieš, jis atsistojo ir priėjo prie lango, pro kurį galėjo stebėti vandenį ir žmones, besivaikštančius po paplūdimį. Pro atidarą langą jis užuodė drėgmę ir vandenyno sūrumą. Apie Kaliforniją jis svajojo nuo praeitų metų, tačiau kažkodėl dabar jis visiškai nesijautė lyg būtų savo vietoje. Jam kažko tarytum trūko. Sebastianas greičiausiai numanė ko, tačiau nedrįso jos įvardinti garsiai, tarsi vos pagalvojęs apie Deizę arba ištaręs jos vardą, kažkokiu būdu ji atsiras priešais jį.

Rudenį pakeitė žiema. Didžiosios metų šventės pasirodė nebe taip toli. Tos keturios dienos praleistos Kalifornijoje buvo be galo keistos. Sebastianas niekaip negalėjo suprasti savo jausmų. Viena jo dalis vis norėjo paspausti jos vardą savo adresatų sąraše. Jį neramino mintis, kad merginai galėjo kažkas nutikti. Tačiau kita jo pusė vis dar niršo dėl vaikiškų ir neatsakingų Deizės poelgių.

Nusprendęs, jog visiškai neprieštarautų pasiblaškyti po miestą, jis persirengė ir apleido savo mylimą namelį, kurio slapta ir nekentė. San Franciskas buvo tarsi paskutinis Sebastiano noras, kurį leido sau išpildyti. Kažkodėl jis svajojo apie senatvę būtent tame namelyje, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti ir kartais jis dėl to liūdėjo. Kitais kartais jis tiesiog gūžtelėdavo ir imdavo galvoti apie kažką kito. San Franciskas jo mintyse buvo lygiai toks pat kaip prieš dvejus metus, tačiau dabar einant gatve, jis suprato, kad miestas be galo pasikeitė. Kaip ir visi Žemės miestai. Kaip kiekvienas individas su kuriuo Sebastianas prasilenkė. Pasikeitė ir jis, tik greičiausiai nenorėjo to pripažinti. O gal tikslingiau būtų sakyti, kad jį pakeitė. Pakeitė mergina, kuri visiškai netyčia pasirinko tą patį traukinio laiką, pakeisti savo gyvenimui.

O gal tai likimas?

Sebastianas visą savo gyvenimą buvo piktas ant žmogaus, kuris sugalvojo, kad egzistavo vyras vardu Jėzus ir kad būtent šis asmuo yra atsakingas už žmonių gyvenimus. Paistalai. Jis nekentė būti bejėgis. Jam patiko viską kontroliuoti, o kai to padaryti negalėjo, jis supykdavo. Ir šie dveji metai žinioje apie pasaulio pabaigą, buvo puikus įrodymas, kaip smarkiai žmogus gali kartais pykti.

Tačiau dabar Sebastianas pavargo pykti. Norėjo imti ir patikėti paprasčiausiais dalykais. Jis troško būti religingas, kad turėtų prieš ką priklaupti ir sukalbėti maldą. Tai turbūt pirmas kartais, kai jis jautėsi iš tiesų esąs bejėgis ir puikiausiai tai suprato bei nesistengė nuneigti šio fakto.

O tuo tarpu Deizė stovėjo priešais senelių globos namus. Jos gyvenimas vėl grįžo į chaotišką ritmą, nuo kurio stengėsi pabėgti. Ji nekentė savęs. Nekentė Greisono. Nekentė savo tėvų. Nekentė Sebastiano. Bet jos meilė niekada neišblėso ir pyktis niekad nekilo močiutei. Įžengusi į jos kambarį ji norėjo verkti, tačiau sau to padaryti neleido.

-Deizi! - pakėlusi akis nuo skaitomo laikraščio su nuostaba veide ištarė garbaus amžiaus moteriškė Sendi. Nors jai buvo aštuoniasdešimt septyni, moteris švytėjo energija. Jos pražilę plaukai buvo gražiai sušukuoti ir susegti drugelio formos segtuku, kurį Deizė prisiminė kaip vieną vaikystės simbolių.

-Močiut, - nusišypsojo mergina ir priėjusi apkabino smulkią ir mažą moterytę. Ji nusivalė išdavikę ašarą ir atsitraukusi prisėdo ant fotelio priešais močiutę. -Kaip laikaisi?

-Kaip čia laikysies, - moteris papurtė galvą. -Esu uždaryta šitam zoologijos sode, - tarė, priversdama anūkę nusišypsoti.

-Nagi, nejaugi čia taip blogai?

-Geriau nė nepasakosiu, spėsi pamatyti viską pati, - Sendi numojo ranka. -Gavau tavo visus laiškelius... - ji nusišypsojo paslaptingai.

-Ak, tikrai? - merginos šypsena ėmė blėsti.

-Taip, tikėjausi, jog pasirodysi su tuo paslaptinguoju rašytoju, - nusijuokė močiutė. -Kartu su Berta spėliojome kas jis.

-Berta?

-Mano slaugė. Ji nebloga moteriškė, spėjome susibendrauti per paskutinius ketverius metus. Man ji labai primena tavo tėtį, todėl nekilo sunkumų, - ir, iš tiesų, Sendi garsėjo savo sunkiu būdu. Deizės mama niekada nesutarė su savo motina. Sendi mėgdavo kritikuoti visus jos veiksmus ir turbūt tai nulėmė minimalų bendravimą po išsikraustymo svetur. Tačiau senelė dievino Deizės tėtį ir pačią Deizė. Todėl jie dažniau matydavo Sendi nei jos pačios duktė.

-Tai kur tas tavo jaunikis su rašikliu rankoje? - ji pakilnojo antakius, o Deizė tik nuleido žvilgsnį į grindis, bandydama sulaikyti ašaras.

Paskutinės keturios dienos buvo sunkiausios jos gyvenime.

Važiuodama autobusu į San Franciską bandė susidėlioti savo gyvenimą į vietas, tačiau nedaug ką ir padarysi sėdėdamas smirdančiame, žmonių prigrūstame autobuse. Ji nevartojo. Buvo tuo įsitikinusi. Tačiau negalėjo tiksliai prisiminti. Tą šeštadienio vakarą ją tarsi kažkas apsėdo. Ji negalėjo susivaldyti: ją apėmė pyktis ir bejėgiškumas. Todėl ji, visiškai nejučiomis, nusprendė bent trumpam sugrįžti į senąjį savo gyvenimo būdą. Ji prisiminė kaip šoko klube, prisiminė, kaip su kažkokiu vaikinu bučiavosi tualeto kabinoje, tačiau tikrai neprisiminė ar vartojo.

Sebastiano nepasitikėjimas mergina ją įskaudino. Tačiau galbūt ji buvo to verta. Deizė niekada nebuvo tobula ir nesiekė tokia būti. Ko ji tikrai nesitikėjo išgirsti - tai buvo tie keli žodžiai apie jos paikumą ir naivumą. Šie žodžiai ją paveikė labiausiai.

Ir būtent todėl kelionė į Kalifornija nebuvo tokia, kokios ji laukė. Tos kelios dienos, kurias ji čia praleido, buvo praverktos į pagalvę. Ir dabar ji jautėsi bejėgė, nes negalėjo jų susigrąžinti. Būtent todėl ji nusprendė, jog turėtų pagaliau apsilankyti pas žmogų, dėl kurio iš tikrųjų keliavo.

-Nežinau, - atsakė ji galiausiai į močiutės klausimą ir nejučia papasakojo viską nuo pat pirmos dienos, kai sužinojo apie pasaulio pabaigą.

Sendi klausėsi ir vietoj to, kad atskaitytų anūkei moralą dėl visų nesąmonių, ji tik apsikabino ją stipriai, suvokdama, kad moralų ji girdėjo šimtus kartų iš savo mamos, tačiau palaikymo negavo jokio.

-Širdele, - moteris sunkiai atsiduso. -Tavo situacija, iš tiesų, nespindi, bet tu gavai šansą pradėti iš naujo. Ja pasinaudojai. Kas atsitiko?

Deizė prikando lūpą. Tas paskutinis vakaras Las Vegase buvo katastrofa, kurią norėtų pamiršti. Visi jausmai iš nakties prieš ir to vakaro sugrįžo. Susimaišė. Tartum sprogo didžiulis burbulas, kuriame ji kurį laiką gyveno.

-Aš išsigandau, - galiausiai ji atsakė.

Sendi stebėjo savo anūkė. Ji matė, kad mergina kentėjo ir jai buvo gaila, tačiau ji negalėjo niekuo padėti. Deizė – suaugusi mergina, atsakinga už savo veiksmus. Sendi galėjo tik patarti ir palaikyti.

-Žinau, kad aš sakyti ar nurodyti, ką tau daryti neturiu teisės. Niekas tau negali nurodinėti, ką tu turi daryti su savo gyvenimu. Aš tik noriu pasakyti, kad gyveni tokiame laikotarpyje, kai tu tiesiog nebeturi laiko kažko bijoti, Deizi.

Šviesiaplaukė sėdėjo nuleidusi akis į grindis, klausydamasi senelės širdies plakimo ir jos žodžių.

-Manau, kad dabar tu turi pasirinkti.

-Pasirinkti tarp ko? - Deizė susiraukė, pažvelgdama į močiutę.

-Savo įsitikinimų ir jausmų, kuriuos stengiesi užgniaužti.