Menas Gyventi

1. Naktis prieš Žinią

Sebastianas sunkiai atsiduso ir numetė telefoną ant lovos. Suirzęs kelis kartus perbraukė rankomis per savo ataugusius plaukus, kuriems nukirpti neturėjo laiko. Jis priėjo prie savo darbo stalo ir užvožė kompiuterio ekraną, kuriame prieš tai švietė jo knygos dvidešimt penktas skyrius. 

Jis jautėsi tarsi būtų išduotas, jautė pyktį, bet tuo pačiu ir nerimą. Pagriebęs nuo stalo piniginę, nuo lovos telefoną, kuris visai nesenai skriejo į šilkinius patalus, ir raktus, jis užgęsino ir užrakino buto duris. Netrukus keliavo Edmontono naktinėmis gatvėmis. Jis dar kartą pabandė paskambinti Kleisei, tačiau ši nekėlė ragelio. Galiausiai Sebastianas pastūmė mylimiausio baro duris ir išvydo savo draugus, garsiais šūkčiojimais pasitinkančius savo draugą. Vaikino rūpestį veide pakeitė šypsena.

-Sebai, - tarė jo bičiulis Danielis ir pakėlė stikliuką į prisijungusį draugą. -Į tave, - tarė ir užsivertė stikliuką. Po to susiraukęs, iškėlė ranką barmenei. -Senai matytas, - apsikabino Sebastianą per pečius. 

-Ne taip jau ir senai, - sumurmėjo. 

-Nagi, - pavartė akis Vesas. - Ta Kleisė tave taip apsuko aplink savo mažą, brangiu manikiūru papuoštą pirštelį, kad, o vargeli!

Vesas, Danielis ir Sebastianas buvo geriausi draugai nuo vidurinės laikų. Jie kartu perėjo per šiltą ir šaltą, tačiau paskutiniu metu draugai jautėsi tarsi Sebastianas būtų juos pamiršęs. O tiesa ta, kad Sebastianas buvo užmiršęs viską. Jis neprisiminė, jog vis dėl to santykiuose derėtų rodyti dėmesį savo antrajai pusei, kartas nuo karto paskambinti mamai ir persiųsti pinigų savo mažesnėlei seseriai. Jis vos pajėgė tvarkytis su savo gyvenimu. Vadyba jį spaudė dėl naujos knygos, kuri toli gražu, nebuvo priartėjusi prie rašymo pabaigos.

-Klausyk, bent jau šiandien šiek tiek atsipalaiduok, tavo knyga niekur nepabėgs, - patapšnojo Danielis draugui per petį, o Sebastianas prisėdęs prie draugų stalelio, užsisakė stiklinę viskio. Jis buvo pasiruošęs užmiršti konfliktą su Kleise ir po ilgo laiko, pagaliau, skirti šiek tiek dėmesio sau bei draugams. 

Tą vakarą Sebastianas nė nepajuto, kaip greit atlėgo visi jo rūpesčiai, kurie buvo užklupę jo pečius. Tas kelias valandas jis pajuto lyg būtų grįžęs į save prieš santykius su Kleise ir prieš visas finansines bei darbines problemas. Sebastianas dalyvavo draugų pokalbiuose, stebėjo kaip jo draugai „kabina" merginas ir juokėsi iš jų nuostabos pilnų veidų, kai šios juos atstumdavo. Tačiau kiekvienas vakaras turi pabaigą ir jį girtą, grįžusį namo, pasitiko piktas Kleisės veidas bei sukrautas lagaminas, paliktas prie durų. 

-Ar tu nujauti kaip aš nerimavau? - paklausė ši pro sukąstus dantis. 

-Ne, tikrai nenumanau, - tamsiaplaukis praėjo pro įniršusią merginą ir įsipylė vandens į stiklinę. -Tikrai nenumanau, Kleise, prašau papasakok man, kaip tu nerimavai? - jo balse buvo galima girdėti sarkazmą. 

-Man sunku su tavimi, Sebai, tu nebetoks, kokį aš pažinau, - merginos skruostais riedėjo ašaros. 

-Nepradėk, - susiraukė ir numojo ranka Sebastianas. Tai jis turėjo jaustis įskaudintas, kadangi ji buvo toji, kurios niekada nebuvo namuose. Jeigu bent kartą ji būtų pasirodžiusi suplanuotoje vakarienėje, tada gal jis būtų parodęs bent kažkiek daugiau dėmesio. Ko vaikinas neapgalvojo, buvo klausimas, kodėl ji ėmė taip elgtis. Tačiau tai buvo nesvarbu. Jis jautėsi taip lyg miegotų, gyventų ir pusryčiautų su nepažįstamu žmogumi. Gaila, bet tą vakarą Sebastianas buvo per daug girtas ir pavargęs, kad pasakytų bent dalį savo tiesos, todėl jis leido Kleisei atkalbėti savo monologą ir tada akimis palydėjo merginą su lagaminu pro duris. 

Kai šios užsidarė ir praėjo keletas akimirkų, tik tada Sebastianas rado jėgų vožti stiklinę į sieną. Ir sušukti garsų „mėšlas".

~