Do Not Give Up ✨

2 Sezonas 19 Dalis

-Malonu tave matyti, dukrele,- Harry mama stipriai mane apkabino vos įėjus į namus.
-Man irgi labai malonu,- nusišypsojau. Vos Anne atsitraukė buvau apkabinta Gemma'os.
-Aš pagrobsiu iš tavęs Nathan ir Hope, ir daugiau tu jų nepamatysi,- Gemma sušnibždėjo su humoru.
-Na jau,-sukikenau ir mes atsitraukėme viena nuo kitos.
-Kaip jautiesi, mieloji?- tėtis priėjęs taip pat mane apkabino.
-Būdavo ir geriau,- šyptelėjau.
-Kiekviena mama išgyvena savus sunkumus,- tėčiui atsitraukus, mama pasakė man su šypsena ir mes apsikabinom.- Tiesa, žiūrėk kas prie mūsų prisidėjo,- mama atsitraukė ir aš nužvelgiau brunetą priešais.
-Tai vis dėl to nepaklausei?- Dylan su šypsena pasakė man.
-Nepradėk,- pavarčiau akis taip pat su šypsena ir mudu apsikabinom
-Žmogau, rimtai? Keturi vaikai?- nusijuokė Dylan atsitraukęs ir pasisveikino su Harry. Harry repliką priėmė juoku ir vos Anne pakvietus mus prie stalo, Harry kilstelėjo galvą, liepdamas man eiti, o Gemma padėjo jam su mūsų vaikais.

Po keletos valandų prie Kūčių stalo nebebuvo nei vieno žmogaus. Pagal tradicijas, paliekame maistą per naktį, jog vėlės taip pat atšvęstų Kūčias.
Vaikai su Gemma jau nuėjo miegoti. Nathan ir Hope užmigdė Harry, kas man buvo šiek tiek keista. Jis visą laiką kartojo, jog aš nedarysiu nieko, dėl ko galėčiau persitempti, todėl šiuo metu virtuvėje laukiu kol Dylan sudės visus traškučius į lėkštę ir šneku su juo, kol visi kiti svetainėje žiūri filmą.
-Dabar jau gailiuosi, kad taip nemėgau Harry. Jis geras žmogus,- Dylan nusijuokė.
-Na, aš visiškai nesigailiu, jog neklausiau tavęs,- taip pat nusijuokiau.- Gal galiu kuo padėt?- pasidomėjau.
-Jei aš tau leisčiau traškutį paimti Harry mane užmuštų ,todėl ne, ačiū,- jis pavartė akis.
-Harry šiek tiek perdeda. Aš jaučiuosi gerai, nors ir nesinori kelti nieko sunkaus. Na, tau sunku suprasti, bet persitempti nėra labai malonu,- trūktelėjau pečiais.
-Tikiu. Turi džiaugtis, kad turi Harry. Jis tave saugo ir patikėk, ne be reikalo. Jei ne jo grėsminga išvaizda, tu turėtum daug gerbėjų,- Dylan išmetė šiukšles.- Eime,- jis pakvietė.
-Žinai, man nepatinka kai jūs liekat dviese,- Harry nepatikliai įlindo į virtuvę.
-Nors ji ir labai graži, Harry, aš jos tikrai nenuvoksiu. Ji mano sesutė,- Dylan nusišypsojo ir aš priėjusi aplabinau Harry.
-Kaip sekėsi užmigdyti mūsų mažiausiuosius?- sukikenau.
-Aš einu,- Dylan pasakė ir man linktelėjus jis išėjo.
-Gerai. Tiesą pasakius, užmigo labai nesunkiai,- Harry nusišypsojo.
-Mielasis, kai jiems ims dygti dantukai, nebus taip paprasta,- nusijuokiau.
-Svarbu, jog tu geros nuotaikos,- Harry suėmė mano rankas.- Eime pas visus,- pakvietė. Linktelėjau ir jis ėmė vestis mane į svetainę.

-Na, kaip tau Kūčių vakaras?- Harry sumurmėjo mums gulint svečių kambaryje.
-Puikus, nes turiu jus šalia,- atsakiau tyliai, nenorėdama pažadinti vaikų.- Ryt vyksime namo?
-Jei tik nori,- Harry nusišypsojo, tačiau netrukus jo telefonas ėmė vibruoti ir kol jis nespėjo pradėti groti, Harry atsiliepė.
-Klausau,- jis tyliai sumurmėjo. Atsisėdau lovoje, kaip ir Harry.
-Kas toks?- Harry susiraukė. Po keletos minučių jis užsimerkė.- Žmogau, aš negaliu. Esu pas mamą ir mano mažutė su vaikais kartu. Negaliu jų palikti nepasiaiškinęs. Gal pavyks pasikviesti Niall ar Louis?- Harry atsiduso.- Gerai. Supratau. Pasitarsiu su princese. Jei ji per stipriai sureaguos, aš tave nudėsiu,- Harry pasakė ir padėjo ragelį.
-Kas nutiko, mažuti?- sunerimau
-Freddie vėl grasina. Šįkartą Liam,- Harry vėl atsigulė užsimerkęs.
-Dėl ko? Kodėl maniau, kad jūs viską sutvarkėte?- paglosčiau jo skruostą.
-Taip... Tam kartui. Pagrasinome jam, jog pranešime policijai, bet jis nusprendė grasinti mums, jog vėl pagrobs vieną iš merginų, tik šįkart ją nužudys, jei mes prasitarsime policijai ar neatiduosime to kokaino. Jau maniau viskas baigėsi ir galėsiu ramiai jus apsaugoti, bet aš esu baisus žmogus, nes statau jus į pavojų,- Harry užsidengė veidą.
-Nesakyk taip. Tu nuostabus, Harry. Esi padaręs tiek daug gero ir būdamas gaujoje, tu nenori nieko blogo,- tyliai pasakiau.- Ko norėjo Liam?
-Jis nori jį pamokyti ir paspęsti spąstus su policija, bet aš nenoriu rizikuoti jumis. Visos jūs esate man svarbios, o ypač tu,- Harry atsidengė veidą.
-Mažyti, manau jūs turite surizikuoti, bet galbūt rytoj? Grįšim, nereikės tau taip jaudintis dėl vaikų ar manęs ir nereiks aiškintis tavo mamai,- atsiguliau ant jo krūtinės.
-Aš visuomet jaudinsiuosi ir dėl tavęs, ir dėl mažylių, bet jei ir tu manai, kad reikia bandyti... Tuomet taip ir padarysim,- Harry ėmė glostyti mano plaukus. Iš Hope ir Nathan lovelės pasigirdo tylus inkštimas, todėl aš atsidusau.
-Aš galiu nueiti,- Harry atsisėdo.
-Gulėk, meile,- nusižiovavau ir išlipusi iš lovos priėjau prie lovytės. Nusišypsojau prabudusiam Nathan ir paėmiau jį ant rankų. Ėmiau tyliai niūniuoti lopšinę ir berniukas nusižiovavęs pasimuistė ir ėmė snausti.
-Tikiuosi taip nebus visą naktį,- Harry sukikeno.
-Bus. Šitaip bus beveik visus metus jei ne du,- šyptelėjau ir vaikinas susiraukė.
-Bus sunku. Luisa tiek neverkė,- Harry papurtė galvą.
-Tu teisus, bet kiekvienas vaikas juk skirtingas.