Do Not Give Up ✨

17 dalis

Sveiki skaitytojai!
Keliu dar vieną dalį. Labai atsiprašau -ji trumpa.
Gero Skaitymo! ❤

Selena pov.

-Tu laukiesi, -rimtu veidu ištarė Victoria ir aš ėmiau juoktis.
-Nejuokauk tokiais dalykais, Vica, -prunkštelėjau po juoko priepuolio ir atsisukau į merginą kuri vis dar rimtu veidu stebėjo mane.
-Aš nejuokauju, -ji lyg apgailestaujančiu žvilgsniu žvelgė į mane.
-Negali būti... -sumurmėjau, -juk mes su Harry mylėjomės prieš man dingstant ir tai buvo...
-Tai buvo prieš savaitę, Seli. Tu buvai užmigdyta su chloroformu, -silpnai šyptelėjo
-Tai... Aš būsiu mama...? -paklausiau lyg savęs.
-Tu būsi jauna, bet labai gera mamytė, -nusišypsojo mergina. Uždėjau ranką ant savo pilvo.

         AŠ BŪSIU MAMA

       Harry pov.
Savaitė. Savaitė be jos. Savaitė be jos šypsenos. Savaitė be jos akių. Savaitė be Selenos. Ji praėjo labai ilgai. Kiekviena dieną tikėjausi jog ji grįš. Laukiau jos. Bet jos vis dar nėra.
Atsisėdau lovoje. Suskambo mano telefonas. Skambino James. Žmogus iš policijos.
-Klausau, -atsiliepiau su viltimi.
-Sveikas, Harry.
-James. Ar radote ją? -paklausiau klausimo kuris sukosi galvoje.
-Harry mes radome ją, -pasakė jis su nusivylimu, -tačiau negyvą, -man užteko vieno žodžio. Negyva. Mano mergaitės nebėra. Ne... Nesąmonė!

        Kita Diena
Prieš įeidamas į salę pasisveikinau su keliais vaikinais iš komisariato ir priimiau jų užuojautos žodžius. Mano mergaitės tikrai nebėra...
Lėtai nuspaudžiau durų rankeną ir pravėriau duris. Prie sienos priešais mane, tolėliau, gulėjo karstas. Apkrautas geltonomis ir roudonomis rožemis. Vainikais ant kurių buvo užrašyti žodžiai. Ant vieno buvo "Mes ilgimės tavęs Tavo šeima. " ant kito "Tu buvai nuostabi draugė ir patarėja Merginos. ". Jų buvo labai daug. Mediniame karste gulėjo išblyškusi mergina. Rudų plaukų, švelnios odos... Su balta, ilga vestuvine suknele. Neturėjau progos pačiam pasiūlyti apsivilkti ją. Nebeturėsiu.
Lėtai priėjau prie jos mamos kuri stovėjo prie karsto ir kūkčiojo. Uždėjau ranką jai ant peties. Ji atsisuko ir pamačiusi mane apkabino. Nenoriu prarasti Selenos. Man reikia jos.
Suspaudžiau glėbyje jos mamą. Prie manęs priėjo Ricardo ir atitraukęs ją nuo manęs apkabino. Pasirėmiau į karsto kraštą ir žiūrėjau į savo mergaitę. Ji išbalusi ir be šypsenos. To trūksta jai... Ji per jauna negyventi. Ji dar galėjo gyventi metų metus. Jos noras pražudė ją.

    Po kelių valandų
Stovime prie duobės į kurią leidžiamas karstas. Aplink gieda giedotojai. Selena išeina. Sekmės tau ten, mažyte.
  
       Selena pov.
-Daniel, ji nekalta dėl to nustok! -vis dar šaukė Vica ir bandė atitraukti Daniel nuo manęs kol jis spardė mane.
-Tu kalė (sorry :( ). Nesugebėjai kontraceptinių tablečių nusipirkt!? Miegi su visais kas papuola ir dabar dar ruošiesi išleist dar vieną pabaisą į pasaulį! Tu mirsi! -šaukė jis ir dar labiau spardė mane. Man iš lūpos bėgo kraujas, manau pilvas jau mėlynas... Tikiuosi mažyliui tai nepakenks labai stipriai.
Ašaros bėgo skruostais.
Prasivėrė medinės durys ir pro jas įlėkė gal 6 apsauginiai kurie sustabdė Daniel. Jis plėšėsi jų gniaužtuose kol jie vedė jį lauk. Galų gale jis pasidavė. Nužvelgė mane piktu žvilgsniu ir su apsauginais dingo už durų.
-Selena, -kūkčiodama prie manęs pritūpė Victoria. Jis sumušė mane dėl to jog laukiuosi.
-Aš tikiuosi jis sveikas, -sukaupusi visas jėgas priglaudžiau ranką prie pilvo. Vica šyptelėjo ir padėjo man nusigauti iki lovos.

Rašydamą dalį verkiau :'(
Kažkas labiau liūdno...
Lauksiu jūsų nuomonių apie istoriją ir taipogi VOTE.
Čia buvo tik 488 žodžiai.
Kita dalis turėtų būti ilgesnė.
Ačiū kas skaitot!
P.S.  Ačiū už 205 peržiūras!