Do Not Give Up ✨

1 dalis

Mano ausis pasiekė puikiai žinoma Demi Lovato daina"Cool for the Summer". Tai reiškė jog laikas keltis. Pramerkiau akių vokus ir vis dar klausydama gražios dainos nuėjau į dušą. Nusiprausiau. Pasikeičiau savo drabužius į juodas tampres, baltą palaidinę ir mano mylimiausius batukus.

Visi mane laiko gražia, bet pati sau niekada to nepripažinsiu. Trumpai apie mane. Aš Selena Gomez. Man 16, nors pagal informaciją internete - man net 19! Turiu savo šokių studiją čia, Los Angele. Na ir visa tai tik mano mielo broliuko, Dylan, dėka. Jis populiarus aktorius, o kartą pamatęs mane šokant, vos 14 jis tuoj pat ėmėsi darbo. Na, o dabar mano studija S&S (išgalvota) yra gana populiari Šiaurės Amerikoje.
Išėjusi iš vonios išjungiau žadintuvą kuris dabar tik vibravo. Nusileidau žemyn ir pasišokinėdama nulėkiau į virtuvę.
-Labas Rytas! -nusišypsojau broliukui kuris ruošė pusryčius. Jis puikiai žino kas man patinka!
-Labas Rytas, Selly. Tikiuosi nepamiršai jog šiandien grupelė vaikinų ateis į tavo studiją?
-Kokie dar vaikinai!? -suinksčiau.
-Na juk vakar tau sakė jog vaikinai iš grupės... -jis pradėjo šnekėti. Nebesiklausiau jo. Niekad gyvenime nemokinau šokti vaikinų. Jie juk nelankstųs ir jų šokis tikrai turėtų atrodyti tragiškai. Vien pagalvojus apie tai jog puse dienos turėsiu praleisti su grupele vaikinų... Verčia mane vemti.
-Na ar prisimeni? -paklausė jis pažiūrėdamas į mane.
-M... A.. Aha, -numykiau.
-Tu ir vėl nesiklausei, -atsiduso ir padavė man blynus su šokoladu. Myliu jį! Kibau į maistą. Kaip manot kokio velnio aš gyvenu pas savo brolį? O gi todėl nes... Cituoju "Tu nepilnametė. Negali gyventi savo gyvenimo kad ir kaip tu norėtum. Tu populiari. ". Ugh... Nekenčiu būti populiaria!
-Selly... Veluoji, -sumurmėjo Dylan. Griebiau savo Apple telefoną. Jis apsišvietė parodydamas mano ir Dylan nuotrauką, bei laiką. 6:37. Puoliau krautis daiktus, nepabaigdama valgyti. 7 valandą turiu būti ten! Kelias iki studijos 15-20 minučių. Prabėgdama pabučiavau broliui į skruostą. Jis į ranką man įdėjo obuolį palinkėdamas geros dienos. Išėjau į lauką. Lauke ne taip jau ir šalta. Nors dabar yra Kovas, šis mėnuo tikrai šiltas.
Įsėdau į savo juodą BMW.

Pradėjau važiuoti. Atsikandau obuolio. Jis saldus.
Po gerų 10 minučių buvau prie pat savo studijos. Įėjau į vidų. Tikiuosi vaikinai žinos kas yra šokiai. Atsistojau prieš smėlio spalvos sieną su veidrodžiais. Prasimankštindama sumaniau sušokti šokį kurį šokau su merginomis. Judėjau pagal mintyse grojančią melodiją. Pabaigusi šokti, kaip įprasta nusilenkiau savo atvaizdui. Tuomet pasigirdo plojimai man už nugaros. Apsisukau. Ten stovėjo penki vaikinai. Nejau taip greit prabėgo laikas.
-Tu turbūt Selena? -paklausė juodaplaukis vaikinas.
-Turbūt, -pasakiau, -Tai ką suprantam apie šokius? -atsisėdau ant žemė sukryžiuodama kojas po savim.
-Taip iškart? -numykė vaikinas rudais plaukais, melynom akim ir dryžuota maikute.
-Taip. Tai? -paklausiau. Jie giliai atsiduso.
-Kas suprantat ką nors? -jie jau ima mane erzinti.
-Na manau... Niekas... Mes neesam šokėjai, -pasakė vėl tas zebriukas.
-Tai ką jūs čia veikiat? -paklausiau. Jie patrūkčiojo pečiais ir nusišypsojo. Giliai atsidusau. Pranešiau, kad pradedam. Per kolonėles paleidau pirmą pasitaikiusią dainą. Tai ką dariau aš kartojo ir jie.