Viso gyvenimo draugas

Ir kai mes manėme, jog viskas ir liks taip tobula.

Mes klydome.

Klydome, kad išliksime kartu, tokie patys stiprūs ir nenugalimi. Klydome, kad gyvensime ilgai ir laimingai.

Nes galiausiai viskam ateina pabaiga.

<...>

Kita diena tapo ne tokia, kokią vakar su Krisu planavom. Per naktį žemę sniegas nudažė baltai, o keliai tapo per daug slidūs, kad galėtume važiuoti. Bet mes rizikavom.

-Ar tu pasiruošusi?- man belipant laiptais į apačią Krisas pasiteirauja.

-Taip,- šypteliu ir prieinu arčiau jo,- mama paprašė jos palaukti, sakė, kad nori atsisveikinti. Tu nieko prieš?

-Žinoma, kad ne. Mes niekur neskubam.

Šitaip prastovim keletą minučių besikalbėdami ir vienas kitam išspausdami šiokią tokią šypseną. Vaikinas pasakoja, kaip jis džiaugiasi galintis dar vienas Kalėdas atšvęsti su savo šeima, o aš pasidalinu šiokiu tokiu savo apmaudu dėl to, kad su saviške to padaryti negalėsiu. Netrukus ir mama nusileidžia laiptais, visa susivėlusi, išsekusi, matyt, ką tik užmigdžiusi brolį pietų miegui. 

-Kaip liūdna, kad negalit važiuoti kartu,- šypsena iš kart dingsta nuo veido, kai ir vėl prisimenu, kad per šias Kalėdas mamos šalia nebus.

-Atsiprašau, bet Oliveris šiek tiek karščiuoja,- ji mane apsikabina ir taip prastovim keletą minučių, kai prie mūsų neprisistato ir tėtis.

-Leisk jiems važiuoti, brangioji. Esu tikras, kad jų jau laukia Kriso tėvai su Delija,- mamai atsitraukus nuo manęs, tėtis ją apsikabina per liemenį.

-Ohh... taip, tikriausiai turėtumėt jau važiuoti.

Nors ir norėjom dar šiek tiek pasilikti ir pasikalbėti, bet tėvai patys mus kone išstūmė iš namų. Šaunu.

Lydimi didelio šalčio prieiname automobilį, kuris per naktį spėjo kiek apšerkšnyti. Krisas iš kart ją atrakina, kartu ir duodamas galimybę įsėsti. Patogiai įsitaisydama sėdynėje pasitrinu rankas, norėdama šiek tik sušilti iki tol, kol draugas neužveda automobilio ir mano kūnas beveik iš kart sesušyla.

-Ačiū,- teištariu ir supinu jo laisvos rankos pirštus su savąja.

Pasiekus autostradą automobilis pradeda riedėti greičiau. Iš pradžių nieko nesakau, bet Krisui dar labiau padidinus greitį išsigandusi paprašau.

-Gal gali pamažinti greitį?

-Oh, nagi, nebijok, juk nieko nenutiks.- ir jis iš to tik kandžiai pasijuokia.

Bet juokai ir lieka juokais, kai automobilis nurieda nuo kelio, kelissyk apsiversdamas. Jo vidus prisipildo mūsų riksmų ir spiegimų, kol galiausiai sustojame ant šono, matyt, atsitrenkus į medį. 
Mintys tampa nebeblaivios, girdžiu tik tylų ir vis blėstantį Kriso kvėpavimą.

-Krisai?- per ašaras pratariu. Jaučiu kraujo skonį burnoje, kas tikrai nėra į gerą.

-Man viskas gerai,- kone inkšdamas prataria,- pabandyk atidaryti savo pusės duris.

Tą ir padariau, bet jos, lyg užsikirtusios neatsidaro.

-Negaliu, Krisai, jos neatsidaro,- kūną užplūsta panika. Pradedu tampyt rankeną, vis tikėdamasi, kad durelės prasivers.

Bet šįkart nedidelės sėkmės galėtų atnešti tik likimas...

Jie nežinojo ar gyvenimas dar tęsis ir tęsis, ar jie turės galimybę ir vėl pamatyti artimuosius, juos apkabinti ir pasakyti kaip stipriai juos myli. Jie nežinojo ar dar kada galės ištarti tą saldų ir įprastą santykiams "myliu", apsikabinti ir padėkoti už kiekvieną minutę dėmesio. Tą akimirką jie teturėjo vienas kito ranką, tylius kuždesius ir raginimus neužsimerkti. Pagalbos laukimas užsitęsė ilgiau nei jie manė. Tylios maldos virto grauda iki vieno lūpoms neištarus to, kas ašaras pavertė dar sūresnėmis.

-Kad ir kas benutiks, bet žinok.

Aš visada būsiu tavo viso gyvenimo draugas.

<...>

Tikriausiai jūs nemanėt, kad istoriją pabaigsiu būtent taip. Maniau, kad dar viena dalis prie laužo, artimų žmonių kompanija ir visa kita būtų kiek per banalu. Norėjosi įvairovės. 
Pilną pabaigą leidžiu įsivaizduoti jums. 

Galbūt Abrilė tiesiog buvo neatidi, nepastebėjo, kad automobilyje ji užsirakino pati, o tai pamatęs Krisas išgelbėjo juos abu. Galbūt sulaukus pagalbos ligoninėje jiems pasako, kad sužaloti jie nėra taip stipriai, tad po kelių dienų jie jau išleidžiami iš ligoninės. O gal bevažiuojant iki ligoninės vieno arba tiko gyvybės užgęsta.

O gal jie taip ir nesulaukia pagalbos...

Vienaip ar kitaip variantų daug, o turintys plačią vaizduotę viską gali pabaigti ir laimingai, bet mano variantas yra toks, apie kokį aš galvojau senai, jums viską belieka tik pabaigti.

Iš tiesų skaudu pabaigti šį darbą, prie kurio dirbau apie keturis mėnesius. Tikrai pasiilgsiu Abrilės ir Kriso, jų draugystės ir viso kito, ką čia sukūriau. Pasiilgsiu jūsų visų komentarų ir kai kurių raginimų nemesti visko, ką buvau pradėjusi. Buvot didžiausia motyvacija man tad ačiū jums už tai.

Bet labiausiai norėčiau padėkoti ekstazis kuri bet kurią akimirką sugebėdavo labai mane pradžiuginti savo nuostabiais žodžiais apie viską. Ačiū tau, mieloji. Tavo ilgiausi komentarai nuo istorijos pradžios privertė apie šią istoriją galvoti dieną naktį:D siunčiu stiprų apkabinimą^^

Myliu jus visus ir ačiū, tiems, kurie išbuvo iki pabaigos^^