Abrilė niekada neleido kitiems savęs žeminti. Jau nuo vaikystės ji buvo pratinama nepasiduoti kitų įtakai ir kovoti už save tiek dantimis tiek nagais. Jos vaikystės draugas Krisas buvo jos ramstis visą vaikystę ir paauglystės pradžioje. Kai kovoti u...
Kai ji paprasčiausiai padėjo ragelį supratau, kad tą akimirką pavydas jai aptemdė protą. Abrilė pavydėjo mano laimės ir nė nesistengė ja džiaugtis, nes kai aš bandžiau judėti į priekį ji vis dar žvalgėsi į praeitį, tikėdamasi, jog aš grįšiu į Manchester. Ji manė, kad mes vis dar esam tie patys sielos draugai, kurie vaikystėj prisiekė vienas kitam besąlygišką draugystę ir paramą tada, kai jos labiausiai reikės. Bet tiesa buvo visiškai kitokia.
Aš nebenorėjau jai teikti savo ramsčio ar, kad ji teiktų savąjį, nebenorėjau kalbėtis iki išnaktų apie visiškas smulkmenas. Galbūt ir nebenorėjau būti jos geriausiu draugu. Tiesa buvo skaudi, bet aš nė nežinojau kaip tai turėčiau pasakyti Abrilei. Žinojau, kad mūsų ilgametės draugystę telefonu baigti būtų per žiauru, bet iki Manchester taip pat važiuoti nenorėjau. Vienintelė išeitis pasikviesti ją į Liverpool, galbūt supažindinti ją su savo dabartiniu gyvenimu ir padėti suprasti, kad ji liko tik viena iš praeities dalelių, kuri vis dar gramzdina mane į prarają.
Bet tą akimirką aš nė nenupratau, kaip neatidžiai pradėjau rinktis draugus.
<...>
Kitą dieną po sunkių apmąstymų sėdėjau nepatogiame mokyklos suole ir klausiausi istorijos mokytojos pasakojimų apie Žana d'Ark, bet esmė tame, kad net bandydamas aš nė velnio neįsiminiau ką gero ji galėjo nuveikti gyvenime. Įstengiau tik išgirsti galą, kai mokytoja pasakė, kad ji buvo sudeginta kaip ragana. Na tokie ir žygdarbiai.
Likus kelioms minutėms iki pamokos galo, jau buvau susikrovęs visus vadovėlius ir užsimetęs kuprinę ant vieno peties, belaukdamas kada galėsiu dingti iš šio pastato. Galiausiai mano norai buvo įgyvendinti ir aš, nė mokytojai nespėjus užduoti namų darbų, išsmukau iš kabineto, prie kurio sienos manęs jau laukė vienas iš draugų. Sukirtus draugiškai su juo rankomis, pasišalinom iš mokyklos ir jos teritorijos ir patraukėm iki vietos, kuri po išsikraustymo tapo man lyg antri namai.
Ops! Esta imagem não segue as nossas directrizes de conteúdo. Para continuares a publicar, por favor, remova-a ou carrega uma imagem diferente.
Kelią žinojau puikiai ir tikrai galėjau iki ten nueiti vienas, bet tokios galimybės dar neteko turėti. Iki mažo apleisto namelio ant ratų mane visada kažkas iš draugų lydėdavo. Pasak jų buvau mažas ir vis dar nepatikimas. Na taip, kaip gi septyniolikmečiai galėtų pasitikėti penkiolikmečiu! Užėjus į namelio vidų neišvydau nė vieno iš kitų keturių draugų. Maniau, kad jiems vis dar vyksta pamokos arba šie paprasčiausiai tamposi su vienkartinėm panelėm. Tai jiems jau buvo tapę įprasta, kol tuo tarpu ar dar buvau vos pradedantysis.
Maikas, tas pats su kurio ir atėjau į tą namelį, klestelėjo ant nepatogios ir išgulėtos sofos ir iš galinės džinsų išsitraukė baltą kiek suglamžytą pagaliuką. Ir jis buvo lygiai toks pats, kokį mums su Abrile teko išmėginti... Jis prisidegė į ir prikišęs tarp lūpų įkvėpė nuodingų dūmų.
-Mėginsi?- jis cigaretę atkišo ir man. Papurčiau galvą į šonus šitaip duodamas neigiamą atsakymą,- Oh nagi, juk nėra taip sunku tiesiog įtraukti suknistą dūmą. Tiesiog bandyk!
Kiek nuo išgąsčio drebančiais pirštais apglėbiau cigaretę ir prisidėjęs prie lūpų įkvėpiau. Buvo šlykštu, bet pakenčiama. Po vieno įkvėpimo atsirado kitas ir nė nepastebėjau kaip iš nuodingo pagaliuko nebeliko nieko.
-Na va, bet po tiek laiko rūkyt sugebėjau išmokyt. Šaunu, jei taip ir toliau į tvirtą vyruką išaugsi,- jis kelissyk nestipriai trinktelėjo man per nugarą ir žvilgtelėjęs į savo telefoną, kuriame švietė skambinančio jam adresato vardas, atsistojo nuo sofos ir ištaręs tylų "tuoj grįšiu" išėjo į lauką.
Tai ne nauja aplinka keitė Krisą, o naujos ir visiškai neapdairios pažintys, kurios, jei taip ir toliau, greitai sugadins jam gyvenimą. Bet gal draugystė, kuri kažkada buvo tvirta it plienas, sugebės sutvarkyti nepažįstamųjų paliktą žalą?
Gerai, kaip ir žadėjau stengsiuosi aktyvėti, nes per šią savaitę, kai nekėliau dalių, jūs buvot tikrai aktyvesni, tad ačiū jums už tai!^^ be to atėjau su dvejomis žiniomis. Pirmoji ta, kad susidariau pilną istorijos planą, tad jokio ištrynimo tikrai nebus! Antroji nemanau, kad daugumai patiks. Iki istorijos galo beliko tik 11 dalių, tad ji nebus tokia ir ilga kaip kad aš tikėjausi. Na, bet manau išgyvensim:D
Ops! Esta imagem não segue as nossas directrizes de conteúdo. Para continuares a publicar, por favor, remova-a ou carrega uma imagem diferente.
