Viso gyvenimo draugas

"Išvykstu"

Per visą trumpą savo gyvenimą supratau, jog gyvenimas ne visada atneša vien skausmą, bet kartu ir grūdina tolimesnės, o gal ir artimesnės ateities įvykiams, kurie gali būti skausmingesni, nei mano seniai sugadinta dabartis. Gyvenimas lyg kalė. Jis suvilioja, pasinaudoja ir galiausiai išmeta, kaip niekam nereikalingą šiukšlę. Nuo tada turi kapstytis pats, tačiau spręsti problemas ir iškęsti nelaimes be jokio ramsčio yra žymiai sunkiau, nei daug kam gali atrodyti.

O rodos, jog prieš kelias savaites gyvenimas dar buvo nuostabus. Tėvai buvo tokie rūpestingi, kartais net per daug įkyrūs, kai kalba pasisukdavo link manęs. Visada vertinau jų rūpestį. Tai geriausiai parodė jų meilę man, tai niekada neprivertė abejoti, jog esu jiems reikalinga... prie mūsų šeimyninės idilės prisidėjo ir tėvų draugai su savo sūnumi Krisu, kuris man buvo ne šiaip pažįstamas, bet ir pats geriausias sielos draugas. Jau nuo sauskelnių laikų vienas kitam prisiekėm amžiną ir neišskiriamą draugystę. Žadėjom vienas kito nepalikti, visada vienas kitam patarti ir būti ramsčiu tada, kai labiausiai prireiks paramos. 

Tačiau visus pažadus kažkada tenka sulaužyti.

Mūsų nuostabus šeimyninis gyvenimas tęsėsi iki keturioliktosios mano gyvavimo vasaros. Tą rytą kaip įprastai Krisas užsuko į mano namus, kviesdamasis į lauką. Tąkart jo kasdienė šypsena pasislėpė nuo jo veido, kaip ir ryškios skruostų duobutės, paveldėtos iš tėvų. Iš kart supratau, kad kažkas nutiko ir dienos pabaiga nebus labai džiugi.
Abu sėdėjome ant už mano namų esančių supynių, kurios nuo menkiausio judesio girgždėdavo. Jau senai skundžiausi tėčiui, kad jos kelia nemalonų garsą, tačiau šis pajuokom leptelėdavo, kad dėl visko kaltas mano ir Kriso svoris ir kasdienis saldumynų perteklius. Apart girgždesio jokių garsų daugiau neskleidėm nė vienas. Net lėtas ir gilus kvėpavimas buvo daug tylesnis nei įprastai. Stebėjau savo susimąsčiusį draugą, kuris šiuo metu dėliojo mintyse kiekvieną sakinį ir jų pradžias, nors pats puikiai žinojo, kad tik vos prabils- viską pamirš. Toks jau tas Krisas, atsakingas, bet per didelis užmarštukas.

-A-aš nežinau kaip tau tai pasakyti, nežinau kaip neužgauti ir paaiškinti visą situaciją, ją pabaigiant be abiejų ašarų,- savo niūrų veidą jis atsuko į mane.

-Sakyk viską taip, kaip yra, jokių užuolankų.

-Vakar, po viešnagės pas tave, mano tėvai nusprendė pasikalbėti su manimi, kaip patys sakė, kad tai rimta,- jis pradėjo kalbėti, vis užtęsdamas ir stengdamasis nutolinti tą svarbią žinią, tačiau sulaukęs mano rūstaus žvilgsnio jis atsiduso,- aš išvykstu. Išvykstu gyventi į Liverpool ir kaip patys tėvai sakė, pradėti ten geresnį naują gyvenimą.

Stebėjau kaip jo akyse susikaupė ašaros, kurios paveikė ir mane. Vis dar negalėjau, o gal nenorėjau susivokti, kad Krisas išvyks, kurs naują gyvenimą be mano paramos, kitame mieste beveik už šešiasdešimt kilometrų. Tiesa buvo skaudi ir per daug slegianti, tad galiausiai susipratus ši žinia palaužė ir mane. Susikaupusios ašaros išsiveržė staigiai, o abiejų kūkčiojimą aplinkiniai tikriausiai girdėjo geriau, nei tąkart mes patys. 

-Ar greitai?- kiek apsiraminusi paklausiau, o draugas, puikiai supratęs, atsakymą davė greitai.

-Tėvai minėjo, kad po kelių savaičių bet tiksli data dar nėra žinoma, bent jau man.

-Bet kodėl?  Kodėl išvykstat būtent dabar, pranešę taip greitai ir neduodant progos atitinkamai atsisveikinti?

-Seidė rado gerą universitetą, o važinėti pirmyn atgal į Manchester tiesiog neapsimoka. Tėvai sako, kad nauja pradžia bus prasminga mums visiems, be to savarankiškumo gyvenime trūksta ir man su tavimi. Turim bent trumpam atsiskirti vienas nuo kito ir susirasti daugiau ištikimų draugų,- jis nykščiu nubraukė paskutinę, neseniai ištryškusią ašarą,- patikėk, Abrile, aš to nenoriu lygiai taip pat kaip ir tu, bet tėvų klausyti reikia. Pati pagalvok kaip apgailėtinai atrodytų maištaujantis prieš tėvus penkiolilmetis. Absurdas!

-Bet man trūks tavęs! Tavo bendravimo su manimi ar net pilnavertės tavo teikiamos paramos. Esu per stipriai prisirišusi prie tavęs, kad taip greitai paleisčiau. Vis dėlto, juk mes geriausi draugai. Negi taip greitai vienas kitą paleisim!?

-A-aš nežinau,- jis atsiduso,- šiuo metu esu per daug pasimetęs ir liūdnas, kad galėčiau galvoti apie mūsų, kaip draugų ateitį.

-Tai tu nori pasakyti jog nemanai, kad ateityje liksim draugais?- stengiausi, kad balsas nesudrebėtų, bet gavosi ne kas. Ir vėl graudinausi prieš jį, prieš savo tikriausiai buvusį geriausią draugą.

-Nieko nesakau, bet pati matai, kad likimas nesuveda mūsų. Aš atsiprašau,- Krisas nuleido galvą ir vėl paskendo savo mintyse, o aš ir vėl nesulaikiusi ašarų pravirkau.

Tąkart puikiai žinojau, kad šis išsiskyrimas mano gyvenime taps tik smulkmena, kuri nublanks prieš kitas, žymiai sunkesnes problemas, bet liūdesys tada atrodė žymiai svarbesnis nei mąstymas apie ateitį ir jos ruošiamas problemas.

<<<>>>

viso gyvenimo draugas
28.04.09