Viso gyvenimo draugas

"kelių metų bėgyje"

Jei kada nors manęs kažkas būtų paklausęs, ką veikčiau po dviejų metų, manau tikrai nebūčiau atsakiusi, kad sėdėsiu šalia Kriso, būsiu apkabinta jo ir dalinsiuos tų pastarųjų kelių metų prisiminimais. Bet tikrovė yra tikrovė ir esu labai laiminga, kad galiu tai išgyventi.

-Rytoj Kalėdos,- Krisas padeda savo galvą man ant peties, į kaklą papučia šiek tiek oro ir jaučiu kaip šis šypteli.

-Taip,- šiek tiek pasimuistau.

-Ar būčiau labai apgailėtinas vaikinas jei pasakyčiau, kad dar neturiu tau dovanos?

-Ir vėl?- nusijuokiu,- juk tu ir tą patį prieš du metus sakei.

-Bet tąkart turėčiau, o šįkart ne.

-Ir vėl lygiai tą patį tada sakei.

-Ar tikrai?- paklausia.

-Ar tu tikrai to neprisimeni?

-Umm...,- pasikaso pakaušį,- neprisimenu.

-Na, tada aš tau laisvai tai galiu priminti.

Prie du metus. Gruodžio 25 diena.

Virtuvėje mamai padėjau ruošti šventinius patiekalus, kai į namų kiemą jau įsukinėjo Kriso šeima.

-Abrile, ar gali nueiti juos pasitikti prie durų?- ši maišydama tešlą pyragui paprašė.

-Ar tu viena susitvarkysi?

-Viskas bus gerai,- šyptelėjo.

Kad ir kaip skubėjau nueiti iki durų, bet tai pirmas sugebėjo padaryti tėtis.

-O tu greitas,- nusijuokiau.

Jis man nieko nesakė ir tik atvėrė duris, už kurių dvidešimties laipsnių šaltyje stovėjo Bentliai. Tėtis mandagiai juos praleido, o aš, vis dar stovėdama netoli slenksčio, laukiau šilto draugo apkabinimo.

-Labas,- stipriai suspaudęs savomis rankomis mane pasisveikino.

-Labas,- įkvėpiau jo gaivaus kvepalų, susimaišiusio su skalbimo milteliais, kvapo.

-Eime,- Krisas švelniai paėmė mane už rankos ir nusivedė iki mano kambario,- kai ką tau turiu,- iš savo vyriško palto kišenės draugas išsitraukė pailgą dėžutę.

-Bet tu sakei, kad neturėsi man dovanos!- šūktelėjau.

-Melavau, ups!- jis nežymiai nusijuokė.

Tada Krisas atidarė dėžutę, kurioje visu grožiu švytėjo pakabutis su angeliuku.

-Aš negaliu jo priimti,- papurčiau galvą ir keliais žingsniais atsitraukiau nuo draugo.

-Bet tai tavo kalėdinė dovana.

-O aš neturiu savosios, kurią turėjau padovanoti tau, taip nesąžininga!

-Nieko tokio, Abrile, kitais metais galėsi man atsilyginti.

-Uh, na gerai,- atsukau jam savo nugarą ir leidau užsegti tą nuostabų pakabutį...

Realybė.

-Tai tu apie tą dovaną,- lyg atgaivindamas prisiminimus prakalba.

-Būtent apie tą, bet nieko, šiais metais ir aš tau turiu dovaną.

-Ar atskleisi, kokia ji?

-Net nesvajok, Kriu Kriu.

-Ir tu vėl prisimeni tą pravardę. Juk žinai, kaip aš jos nemėgstu.

-Atsiprašaaaaaaau,- užtęsiu ir švelniai pabučiuoju savo vaikiną.

Prieš metus. Pavasaris.

Vėlų pavasario vakarą, kai saulė jau buvo už horizonto, o beveik visi žmonės ramiai sėdėjo savo namuose, kai kurie iš jų gurkšnodami kažką šilto, su Krisu ir Delija gulėjau ant rasota patapusios žolės ir dalinausi keisčiausiais savo gyvenimo įvykiais. 

-Na, Krisai, dabar tavo eilė,- Delija baigusi savo pasakojimą apie baimę drugeliams paragino draugą pradėti.

-Kad nėra ką, Delija.

-Tikrai yra, tik matyt tu to mums nesakai ir nenori sakyt.

-Jei nenoriu tai gal reiškia, kad ir nereikia?- jis apsivertė ant pilvo ir sumurkdė savo veidą į žolę.

-Gerai, tada pažaiskime šaradas.

-Šaradas, neeee,- jis vėl atsitiesė ir papurtė savo galvą, lyg tai būtų pati blogiausia idėja.

-Oh, nagi, tu vaidinsi,- Delija jį paragino.

-Taip, nagi, Krisai, dėl mūsų,- nežymiai papūčiau lūpas.

Šis, matyt, šiek tiek pamąstė ir atsistojo.

-Gerai, duokit žodį.

-Valioooo!- Deli sušuko,- dabar aš sakau žodį,- suplojusi rankomis ji nuėjo iki Kriso ir kažką jam sušnabždėjo į ausį,- tik ne tai, Delija.

-Bandyk tik.

Tada prasidėjo ir linksmiausia dalis. Krisas atsistojo ant keturių, lyg šuo ir nosimi pradėjo kažką kuisti.

-Šuo!- sušukau, o jis tik papurtė galvą.

Tada pamačiau kaip intensyviai pradėjo kvėpuoti, lyg norėdamas parodyti kaip juda jo šnervės.(?) Man vis dar nesupratus ką gi jis galėjo vaidinti, šis išleido labai keistą, bet tuo pačiu ir juokingą garsą.

-Kriu kiu.

O aš ir Delija susirietusius ir susiėmusios už pilvų negalėjom nustoti juoktis.

Realybė

-O ar prisimeni, mūsų pirmąjį pasimatymą?

-Kur gi nepamirši. Dar vėliau su sulaužyta koja namo grįžai.

-Na, bet dabar aš sveika,- parodau į savo koją,- ir nebėra dėl ko jaudintis.

Vasaris

-Mama, ar žinai kur mano delninukė?- iš pirmo aukšto ją pašaukiau.

-Nerėk, Oliverį pakelsi,- tėtis, nusileidęs laiptais žemyn, padavė, tai, ko jau ilgą laiką ieškojau.

-Ačiū ir atsiprašau,- pabučiavusi jam žandą jau ruošiausi atidarinėti duris.

-Smagiai pasibūkit.

-Būtinai,- ištariau dar prieš uždarydama duris.

Realybė

-Myliu tave,- nusižiovauju ir tyliai ištariu.

-Mhm..,- dar smarkiau mane apkabina, lyg norėdamas niekada manęs nebepaleisti ir padėjęs galvą ant mano peties užsnūsta...

Be galo daaaug dialogų iš kurių tikriausiai nėra jokios naudos:D iki pabaigos viena dalis, mielosios, ir ate ate Krisai ir Abrile.