Viso gyvenimo draugas

"atitaisant paliktą žalą"

Krisas;

Bekalbant telefonu su Abrile galėjau jausti kaip ji šypsosi ir beveik juokiasi, nors ir kalbėdama kuo ramesniu balsu tai stengėsi nuslėpti. Vis dėlto geriausias vaikystės draugas pastebi viską.

Ši manęs klausinėjo visko, nuo ką jai reikėtų pasiimti iki kiek laiko pas mane bus, nors tai jau buvau pasakęs pokalbio pradžioje. Maniau, kad tai buvo tik dar vienas iš būdų prailginti pokalbį ir vėliau paaiškėjo, kad aš visiškai neklydau. Nes namuose ji jautėsi vieniša.

Jau įsukinėjant į Abrilės ir jos šeimos kiemą žvalgiausi į visas puses, bandydamas įžvelgti nors kokį pokytį jų kieme. Deja, bet viskas liko taip, kaip buvo ir prieš mums išsikraustant.
Išlipdamas iš automobilio pažvelgiau į mobiliojo telefono ekraną, kuriame vis dar vyko pokalbis su drauge. Nė neatsisveikinęs numečiau ragelį ir telefoną įsikišau į galinę siaurų džinsų kišenę ir, palaukęs tėčio, nuėjau iki namo. Man paspaudus šalia durų buvusį skambutį šis garsiai sučirškė, namuose paskleisdamas nemalonų garsą, kurį net ir mes su tėčiu, stovėdami už durų, galėjome girdėti. Duris atidarė pati Abrilė, plačiai, atverdama jas, ir, kviesdama mus užeiti į vidų. Vos man peržengus durų slenkstį buvau įtrauktas į žemos ir žymiai smulkesnės už mane merginos glėbį. Tos pačios, su kuria praleidau visą vaikystę, dalinausi visomis nuoskaudomis. Tos pačios, kurią stengiausi pamiršti. Ir vos tik savo ilgomis rankomis apglėbęs jos liemenį supratau, kad dariau pačią didžiausią klaidą savo gyvenime ir per visą šią savaitę būtinai turėsiu ją ištaisyti.

Ji plačiai šypsojosi, vos kone neverkė, ir gerą pusvalandį šokinėjo aplink mus, dar kartą įrodydama, kad jos paslaugumas, net ir po kelių mėnesių, niekur nedingo. Kai Abrilė mus trumpam paliko vienus, užsimindama, kad turi atlikti kai ką iš namų ruošos darbų, tėtis visu kūnu atsisuko į mane ir uždavė klausimą, kuris ir pačiam rūpėjo:

-O kur jos tėvai?

-Nežinau, kai kalbėjom telefonu ji nė žodeliu apie juos neužsiminė.

-Mhh... keista,- jis ir vėl atsisėdo į normalią poziciją ir, išsitraukęs savo telefoną, kažkam paskambino.

Signalai pypsėjo ir pypsėjo, bet ragelio taip ir niekas nepakėlė. Iš šono mačiau kaip tėtis susiraukė, numanydamas, kad kažko, kas šioje šeimoje dedasi, mes dar nežinome.
Štai po kelių minučių ir vėl atėjo Abrilė, nešina dideliu ir matomai sunkiu kepšiu, pilnu dar neišdžiautų skalbinių. Matydamas, kad krepšį ji vos paneša, greitai atsistojau nuo sofos ir priėjęs prie jos perėmiau krepšį į savo rankas.

-Galėjau jį panešti ir pati.

-Aha, puikiai mačiau, vos jį patįsei, tad nė nebandyk atsikalbinėti ir einam jų išdžiaut.

Sekiau ją iki kiemo terasos, kurioje kabėjo lynai rūbams džiauti. Ant kieto grindinio padėjau krepšį ir po vieną ėmęs skalbinius padavinėjau juos Abrilei, kuri juos segė prie lyno.

-Taigi, kur tavo tėvai?- po kelių minučių tylos prabilau.

Prisegusi paskutiniuosius skalbinius ji nuleido galvą ir taip prastovėjo keletą minučių. Jau vien dėl pradėjusios slėgti tylos supratau, kad kažkas negerai. 

-Abrile?- priėjau aršiau merginos ir pakėlęs aukščiau jos smakrą pamačiau veidu tekančias ašaras,- kas atsitiko?

Kai iš draugės burnos pasigirdo garsus kūkčiojimas, įsitraukiau ją į savo glėbį ir pradėjau linguoti į dvi puses. Savo delną pridėjau prie jos nugaros ir raminančiai ją glosčiau. 

-Viskas gerai,- tyliai šnibždėjau jai į ausį,- jei ne dabar, bet vėliau tikrai bus.

Galiausiai mano netikusiems raminimo įgūdžiams pasiteisinus ir draugei nurimus, nusivedžiau ją prie tų pačių supynių, prie kurių pasakiau apie išsikraustymą. Negeras mintis nustūmęs į šalį pasodinau Abrilę ant supynių ir atsitūpiau ant žolės priešais ją.

-Šiandien ryte, po tavo skambučio, dėl nežinia kokios priežasties užkliuvau tėčiui ir šis aprėkė mane, pasakydamas, kad esu visiška nevykėlė ir, kad jam gėda turėti tokią dukrą kaip aš. Tada įsikišo mama, užtardama mane, ir jie susipyko. Mama per daug susinervino ir jai pradėjo diegti apatinę pilvo dalį. Prieš išeidamas iš namo ir laikydamas mamą ant rankų jis pareiškė, kad nekenčia manęs ir jei kūdikiui kažkas nutiks, kalta būsiu aš. Mano mama laukiasi, Krisai, ir aš labai bijau, kad ji gali prarasti vaikelį.

Aš sutrikau ir nė nežinojau, kokią pagalbą dabar galėčiau suteikti Abrilei.

Nes kad ir kokia maloni visą šį laiką ji su manimi buvo, jaučiau, kad mes dabar esam tik pašaliniai vienas kitam.

Dalį turėjau įkelti tikrai anksčiau, bet kad tik dabar atsikėliau:D
Be to noriu padėkoti jums už tokį aktyvumą. Jūs esat nuostabūs! ♡