Viso gyvenimo draugas

"besikeičiant kartu"

Ta proga, kad šiandien yra vienos iš mano mylimiausių skaitytojų gimtadienis, įkeliu naują dalį.

ekstazis su gimtadieniu, mieloji^^

Krisas;

Užsisėdėję namelyje su Abrile vėlų vakarą ėjom namo. Saulė jau senai buvo nusileidusi, o šiltą dienos vėjelį pakeitė galūnes stingdantis šaltis. Susisukę į savo šiltus megztukus ėjome miško takeliu, vedančiu į namų pusę.
Iki namų likus keliems kilometrams Abrilė vos bepatempė kojas, bet nepaisant to ši nesiskundė ir ėjo kiek galėdama greičiau. Daugiau nebegalėdamas žiūrėti į jos nuovargį, užstojau jai kelią, atsukdamas jai nugarą.

-Šok,- pasukęs galvą į jos pusę liepiau.

-Ką?- ši pakėlusi galvą paklausė. Tik tąkart nesupratau ar dėl užsisvajojimo, ar ją pavergusio nuovargio.

-Šok ant mano nugaros, panešiu. Juk matau, kokia tu išsekus esi.

Ir kaip ne keista, bet draugė manęs paklausė. Lėtai priėjusi prie manęs, ji šoktelėjo ant nugaros, o aš, šiek tiek labiau ją pasikėlęs ant savęs, toliau žingsniavau tamsiais miško takais iki namų.

<...>

Namus pasiekiau maždaug po valandos, dėl kiek nugarą slėgti pradėjusio svorio. Žvilgtelėjęs į draugę, kuri savo galvą buvo padėjusi ant mano paties ir saldžiai miegojo, nežymiai šyptelėjau.

Miegalė

Iš Kišenės šiaip ne taip išsitraukęs namų raktus, atrakinau duris ir, jas atidaręs, peržengiau durų slenkstį. Nusispyręs batus pradėjau lėtai eiti iki laiptų, ne tik dėl ant mano nugaros užmigusios Abrilės, bet ir dėl norėjimo nesukelti nė vieno garso namuose.

Bet net ir jokio skardaus garso nereikėjo, kad sutikčiau kažką iš savo šeimos narių. Tada, kai jau norėjau lipti laiptais, jais kaip dramblys pradėjo leistis Seidė.

Senai matyta, pagalvojau.

-O labas,- ši sustojo laiptų pabaigoje ir kiek susinepatoginusi pasisveikino,- ar ten Abrilė?

-Labas ir taip, ta pati,- nuoširdžiai šyptelėjau nustebusiai savo sesei.

-Ou, ummm... tada galbūt nunešk ją į kambarį?

-Būtinai.

-Tai aš tada eisiu,- ji pasikasė savo pakaušį ir praėjo pro mane,- iki,- paėmusi savo batus į rankas ir nė jų neužsidėjusi, Seidė išbėgo į į lauką.

O aš ir toliau tęsiu savo pareigą nugabenti Abrilę iki kambario.

Ir tokie nutikimai kaip šis tik stiprino ir stiprino jų ryšį. Krisas jautė vis didesnę pareigą rūpintis savo geriausia drauge, o Abrilė bandė susigrąžinti savo senąjį Krisą, nė nenumanydama, kai taip ji keičiasi ir pati. O tokie vakarai, kai jie gali pabūti vienas šalia kito, bet ne vienas su kitu  ir slapukaujantys žvilgsniai, norint pamatyti, ką šie daro dabar. Bet vos pažvelgus į vienas kitą kas kart jų akys susitikdavo. Vienas žvilgsnis ir visos problemos, asmenys, tada buvę su jais... viskas tiesiog dingdavo.

Bet jie tik viso labo geriausi draugai, tiesa?