Viso gyvenimo draugas

"aš aprodysiu tau savo gyvenimą"

Abrilė;

Šeštadienio ryto pakilią nuotaiką dar labiau pagerino netikėtas Kriso skambutis. 

-Klausau?- kiek užkimusiu balsu prakalbau.

-Labas rytas, Abrile,- draugo balsas kaip visada skambėjo linksmai.

-Labas,- nusižiovavusi taip pat pasisveikinau.

-Turiu vieną klausimą tau,- kitame ragelio garse kažkas sukrebždėjo, atrodė lyg stiprus vėjas pūstų ir gadintų ir taip prastą ryšį.

-Žinoma, klausk.

-Ar turi kokį lagaminą savo namuose?

-Umm, taip, bet kodėl tu to klausi?

Jis, neatsakęs į mano klausimą prakalbo ir vėl:

-Na, tada gali pradėti krautis daiktus. Aš ir tėtis atvažiuojam tavęs pasiimti, nes artėjančią rudens atostogų savaitę praleisti su manimi Liverpool.

Nė nežinojau ką daugiau galėjau pasakyti. Viduje jaučiau neapsakomą džiaugsmą. Norėjau klykti, verkti iš laimės ir rodyti kitiems savo džiaugsmą, kurio po draugo išvykimo manyje nebebuvo likę. O galbūt jis manęs nepamiršo? Gal jis tik susirado keletą draugų, pakaitalų tada, kai šalia jo manęs nėra? O gal ir po truputį stengiasi pamiršti, bet gal dar turiu vilties jį susigrąžinti?

-Bet kodėl? Juk visas atostogas gali praleisti su savo naujaisiais draugais. Kam tau dar viena našta?- po netrumpos pauzės prakalbau.

-Tu niekada nebuvau ir nebūsi man našta, Abrile. Aš tiesiog nusprendžiau aprodyti tau savo gyvenimą.