Viso gyvenimo draugas

"atsisveikinimas"

Aš niekada nebuvau verksne, net ir skaudžiausiomis situacijomis, tačiau tądien ašarų sulaikyti nebegalėjau. Širdį graužė žodžiais neapsakomas sielvartas. Bijojau pasakyti sudie, atsisveikinti, apkabinti. Maniau kad kai tai pasakysiu, jis iš mano gyvenimo dings amžiams. Bus toks pats nepasiekiamas kaip saulė. Bijojau, kad mano draugas ,kaip dulkelė išskris iš mano gyvenimo...

Galbūt atrodo kvaila, bet tądien nebenorėjau likti šioje visatoje. Nuo visko darėsi bloga. Nekenčiau visų, nors ir žinojau, kad niekas, apart Kriso tėvų, nėra kaltas dėl mūsų išsiskyrimo. Niekas.

Stebėjau kaip Kriso tėvai į mašiną krauna likusius namo daiktus. Jie taip pat tylėjo, lyg žinodami, kad vos ištars bent žodelį, viską dar labiau pablogins. Tąkart mano mama, kaip keista, jau nebeverkė. Jos žvilgsnis buvo šaltas, lyg jausmų joje jau nebebūtų likę. Tikriausiai taip atrodžiau ir aš, nes net gi Krisas žvalgėsi visur, bet tik ne į mano veidą. Buvo skaudu... Labai...

Vėliau mes tiesiog stovėjome, žiūrėdami vieni į kitus, ir dalinomės savo liūdesiu. Tik Kriso sesės šalia nebuvo. Ji išvažiavo diena anksčiau, paaiškindama, kad nori pabūti viena ir pailsėti nuo visų jos pečius užgriuvusių rūpesčių.
Nebuvo sunku suprasti, kad Kriso tėvams visiškai nerūpi mūsų ašaros. Kažkas per šią vasarą pasikeitė, nes iš besirūpinančių jie tapo bejausmiais. Keista ir liūdna vienu metu.

Nežinojau kiek laiko praėjo, kai mes tiesiog stovėjom. Tikriausiai visiems nusibodo tyla, tad ją nenorom pralaužėme ir stengėmės ištarti bent po kelis sakinius.

-Ar tu man rašysi?- ašarai nuriedėjus mano skruostu, paklausiau savo draugo.

-Žinoma, Abrile,- jis liūdnai šyptelėjo, pakėlęs galvą, ir vėl ją nuleido, susikoncentruodamas labiau į batus, nei mane.

-Pažadi?

-Pažadu,- jis tyliai ištarė.

-Aš netikiu tavimi,- papurčiau galvą.

-Netiki?- ir vėl žvilgtelėjo į mane.

-Netikiu.

-Ištiesk mažylį pirštą,- jis paliepė, o aš susiraukiau, visiškai nesuprasdama, kam jam to reikia.

-Kam tau?

-Tiesiog ištiesk.

Aš padariau taip, kaip prašė Krisas, ištiesiau jam pirštelį, o šis savąjį sukabino su manuoju.

-Tai pirštelio priesaika. Jos negalima sulaužyti, o jei sulaužysiu, tiesiog.... graušiu save iš vidaus?- teiginys labiau nuskambėjo kaip klausimas.

-Tada tikiuosi, kad nesulaužysi jos, o jei ir sulaužysi, užgraužtum save iki neįmanomo.

-Tu šiandien per žiauri,- jis bandė nusišypsoti, tačiau gavosi ne kas.

-Aš atsiprašau,- mano skruostais ir vėl ne paliovos riedėjo ašaros.

Netrukus atsidūriau Kriso glėbyje, kuris buvo be galo šiltas. Vaikinas bandė sušildyti mano sudaužytą sielą, bet tikriausiai pat suprato, kad net šiluma jau nebe padės.

-Nepamiršk manęs, prašau,- garsiai sukūkčiojau ir pakėliau savo galvą, norėdama pamatyti jo veidą.

-Niekada, girdi? Niekada tavęs nepamiršiu. Tu mano geriausia draugė ir tokia liksi amžinai.

-Bijau, kad po šiandienos mes daugiau nebe susitiksim.

Toliau draugas nieko nebe atsakė. Jis tiesiog laikė mane savo glėbyje, sūpavosi į šonus ir mąstė. Galbūt net ir jis nežinojo ar ši akimirka yra mūsų paskutiniuoji, tai tikrai buvo didelė tikimybė. Neišvysti jo, negirdėti to raminančio balso ir kvailų šnekų tai lyg didelė kankynė. Nežinau kiek laiko be jo ištversiu...

-Krisai, laikas,- jo mama, galva mostelėjo į mašiną, taip jį kviesdama.

Draugas paleido mane iš glėbio ir, nė neatsisukęs, nužingsniavo iki mašinos. Bet paskutinę akimirką, prieš įsėsdamas į galą, šis atsisuko, ištardamas širdį griebiančius žodžius.

-Tu liksi mano viso gyvenimo draugė.