Viso gyvenimo draugas

"paskutinės dienos kartu"

Paskutiniąsias dienas Nusprendėme praleisti linksmai, be jokių verkšlenimų ar atsisveikinimo žodžių. Verkšlenimas mums abiems atrodė visiškai nepriimtina išeitis, vis dėlto juk nė vienas iš mūsų nemiršta. Tai tik išvykimas, išvykimas visiškai netoli, turint galimybę pasimatyti dažniau nei kartą į mėnesį ar kelis. Aišku, skaudu atsisveikinti su savo geriausiu draugu, tačiau šioje situacijoje tiek aš tiek Krisas esame bejėgiai prieš tėvų norus. Kaip ir jis kažkada minėjo - būtų absurdiška nepaklusti ir maištauti prieš savo šeimas.

-Tai ką šiandieną veiksim?- Krisas paklausė, sėdėdamas ant virtuvinio stalo kėdės ir laukdamas, kol aš pavalgysiu. Ką tik prasidėjusi diena buvo žymiai šiltesnė nei praėjusios kelios, tad viską suplanavau greitai.

-Ką manai apie pasivaikščiojimą po šalia namų esantį upelį?- sukramčiusi visą atsikąstą maisto turinį jį prarijau ir išdėsčiau savo sumanymą.

-Puiki idėja!- jis suplojo rankomis ir iškart jas padėjo ant stalo,- o tu tada valgyk greičiau, juk kiekviena minutė  nuo šiol svarbi.

-Neskubink manęs. Manau nė vienas nenorit laidotuvių prieš išvykimą, tad leisk man ramiai ir neskubant pavalgyti.

Tik kiek vėliau supratau ką padariau. Ir vėl abiems priminiau apie išvykimą, nors to nedaryti prisižadėjom abu. Tiek jau to melagingo džiaugsmo.

-Atsiprašau,- į lėkštę numečiau šakutę, su kuria neseniai knaibiau maisto likučius.

-Nieko tokio,- Krisas dirbtinai šyptelėjo ir dirstelėjo į savo pirštus. Jaučiau, kaip jis susinepatogino.

Visą likusį laiką valgiau tyloje. Galima sakyti, kad beveik net nevalgiau, tiesiog stumdžiau šakute maistą, kuris po trumpo dialogo su draugu pradėjo manęs nedominti. Mane vimdė nuo lėkštės turinio keliamo kvapo, tad ją tiesiog pastūmiau į šoną, nes apsivemti tikrai nenorėjau.

-Baigei?- jis pakėlęs galvą paklausė.

-Taip, galim eiti,- atsistūmiau su kėde nuo stalo.

Krisas atsistojo nušoko juo kėdės ir palaukė kol aš išmesiu maisto likutį į šiukšlių dėžę. 

Nepratardami nė žodžio išėjom iš mano namų. Tyla buvo nemaloni, tikriausiai tąkart neturėjom ką pasakyti. 

-Ar turi pasiėmusi pinigų su savimi?- žvilgtelėjęs į kažką paklausė. Pakračiau megztuką, tikėdamasi, kad bent kažkas sužvangės, tačiau kišenei nesukėlus nė silpniausio garso papurčiau galvą. Vaikinukas išleidęs nežymų atodūsį pasitikrino savąsias kišenes ir nieko nepasakęs kažkur išėjo.

Man teliko žvalgytis aplink mane esančius pastatus ir grožėtis kiekviena nežymia detale. Vasara iš lėto ėjo į pabaigą, tačiau net ir tai nepavertė jos baisesne. Dėl kelias dienas lijusio lietaus, aukštų medžių lapai atsigavo, kaip ir patys medžiai ir džiugino praeivius didžiuliu pavėsio plotu. Kad ir kaip kartais erzina drėgnas ir nemalonus oras, bet kartais tai iš tiesų pagelbsti.

Šitaip man besižavint nuostabiu miesto oru nė nepastebėjau kaip Krisas atsirado šalia manęs. Rankose jis laikė po vaflį su karameliniais ledais juose. Vieną iš jų jis ištiesė man, šitaip mane kiek nustebindamas.

-Pasistenkim nebe priminti išvykimo vienas kitam, prašau,- jis liūdnai šyptelėjo.

-Juk žinai, kad tai neįmanoma,- papurčiau galvą į šonus ir tiesiau ranką pasiimti savo ledų porcijos, tačiau Krisas savąją staigiai patraukė.

-Pažadėk, kad neprisiminsi ir nepriminsi man,- jis sučiaupia lūpas, bandydamas nenusišypsoti,- kol neprižadėsi, ledų negausi.

-Tai vaikiška, Krisai,- pasitaisau savo plaukus ir vėl bandau ištiesti ranką iki ledų,- Krisai?

-Juk mes ir esam vaikai, Abrile. Pažadėk ir gausi ledus.

Kelias minutes tylėjau, tylėjo ir jis

-Pažadu,- tariau ir tą pačią minutę ledai buvo atkišti man prieš pat nosį. norėjau juos pasiimti, tačiau Krisas jais iš pradžių išpurvino mano nosį, o tik tada  perdavė į mano rankas.

Jo juokas skambėjo visame kvartale, tad nesusilaikiusi nusijuokiau ir aš.

-Tu nepataisomas,- burbtelėjau, savo plaštaka valydamasi nosies galiuką.

<<<>>>

viso gyvenimo draugas

04.20