Abrilė niekada neleido kitiems savęs žeminti. Jau nuo vaikystės ji buvo pratinama nepasiduoti kitų įtakai ir kovoti už save tiek dantimis tiek nagais. Jos vaikystės draugas Krisas buvo jos ramstis visą vaikystę ir paauglystės pradžioje. Kai kovoti u...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Krisas;
Kitą dieną po Abrilės moralų ir atgrasių žodžių man jau važiavau su ja iki Liverpool. Ir mums nerūpėjo, kad tada buvo dar tik ketvirtadienis, kad mes praleisdinėjom pamokas vidury savaitės taipogi nerūpėjo ir tai, kad automobilį vairavo nepilnametis. Nes tąkart mes pagaliau jautėmės laimingi...
Draugės ranka buvo padėta netoli rankinio stabdžio, tad aš, visiškai to nesidrovėdamas, savąja ranka apglėbiau josios. Abrilė keistai į mane pasižiūrėjo, bet pamačiusi, kad jos žvilgsnis nepadarė jokios blogos įtakos man, nusuko savo veidą į lango pusę, o aš toliau visas išsišiepęs vairavau automobilį.
-Kaip manai, ką tau pasakys tėtis, kai grįši su jo automobiliu namo?- ji vis dar nusukusi veidą paklausė.
-Esu įsitikinęs, kad gausiu velnių, bet kai šalia būsi tu, jis tikrai manęs taip stipriai nebars,- atsakiau.
-Tai dabar aš patapsiu tavo išsigelbėjimu?
-Ne vien dabar, Abrile. Tu visada mane išgelbėji nuo nelaimių.
-Ar tikrai?- pasmalsavo,- nes aš neprisimenu nė vieno karto, kad bučiau tave nuo kažko išgelbėjus.
-Tu išgelbėjai mane nuo drastiškų pasikeitimų ne toje kompanijoje ir aš amžinai tau būsiu dėl to dėkingas.
Ir tai, ką tąkart pasakiau jai bevažiuojant buvo visiška tiesa. Ji padėjo man netapti blogesniu žmogumi, nei buvau tada. Dėl jos atsiradimo Liverpool nepasikeičiau į blogąją pusę. Priešingai. Ji padėjo tapti man geresniu žmogumi, sūnumi ir draugu. Dėl jos aš vis dar pasijutau gyvas.
-Ši atmosfera pasidarė per daug nemaloni,- draugė pasirangė savo vietoje,- ar galiu įjungti radiją?
-Žinoma,- pasukau galvą į jos pusę.
Tyliai begrojant nežinomoms dainoms ir toliau keliavom iki mano namų. Abrilės ranka vis dar buvo susikibusi su manąja, bet nei vienam iš mūsų tai nekėlė labai didelių nepatogumų.
Praėjus kelioms dešimtims minučių radijuje pradėjo skambėti gerai man žinoma daina, kurią puikiai žinojo ir Abrilė. Ji staigiai pašoko iš savo vietos ir dar labiau atsipalaidavusi pradėjo linguoti. Žodis po žodžio ir daina pradėjo man priminti puikius vasaros vakarus, kai ši daina grodavo radijo topuose, o draugei teikti dar didesnį džiaugsmą, nepaisant to, kad daina nebuvo viena iš linksmųjų.
-Aš myliu šitą dainą!- ši sušuko, sugrojus paskutiniesiems akordams.
