Gaujos

24. Helovynas II

Nomė paršlitiniavo prie stalelio lyg apgirtusi. Kojos pynėsi ir raizgėsi kaip kokie amžinai susipainiojantys ausinių laidai. Nė pati nesuvokė, kaip iš šokių aikštelės nusigavo iki stalelio. Kompanija buvo sukilus ir džiugiai mindžikavo kažko laukdama. Kiek atkutusi apsidairė atidžiau ir suprato, kad brolio niekur nematyti:

– Kur Emilis? – prisigretinusi prie Rasos negrabiai kepštelėjo Audros alkūnę.

– Ai, jie su Vadiku nuvarė į valdymo pultą, pažiūrėti, kaip ten apšvietimas ir visokie kompai veikia. Nykuma žodžiu, tik Vadžiui ir gali būti įdomu. Na, ir tavo broliukui, matyt, – draugė kažkaip nirtulingai bėrė žodžius, – o kaip jums sekėsi? Mačiau kaip su Tadu, na žinai... Tai kaip?

– Gerai. Turbūt.

– Na jau... tik „turbūt"? Gerai jau, vėliau papasakosi. Dabar mes vis tiek planuojam varyti prie scenos. Vincas tuojau gros. Eisi paklausyti?

– Vincas? Mūsų matkės mokytojas?

– Taip, – Rasa nervingai pašiureno savo baltus plaukus, – kaip atrodau? Jis žinok gerai varo.

– Kad gal aš prisėsiu trumpam, – Nomė dirstelėjo į minkštą sėdmaišį ir beveik išgirdo, kaip geidulingai ją kviečia tamsus brezentinis maišas, – palaikysiu kompaniją Gyčiui. O kas jam?

Tik dabar pastebėjo, koks susikrimtęs ir galvą nunarinęs Rasos brolis. Vakaro pradžioje vaikinas tikrai nebuvo toks praradęs ūpą.

– Ai, meilė... – numojo ranka Rasa, – įsižiūrėjo paną iš vienuoliktos A. Bandė pakalbinti, bet ta tik vyptelėjo ir tiek žinių. Tai dabar sėdi va, kankinasi. Gerai, varom jau, tuojau turi pradėti. Tikrai nenori prisijungti? Bus šaunu, pamatysi.

– Aš ir čia girdėsiu, pavargau nuo minios.

– Sakai nuo minios, aha, taip ir patikėjau, – Rasa murktelėjo ir suokalbiškai mirktelėjusi nusitempė visus link scenos.

Pamačiusi ant stalelio neatidarytą alaus butelį, Nomė suvokė, kaip žiauriai yra ištroškusi. Ir joks mineralinis to troškulio tikrai nenumalšins. Pasičiupo butelį, trinktelėjo kamštelį į stalelį atstojančios dėžės kampą ir, mėgaudamasi iš kaklelio pasklidusiu apynių aromatu, prisėdo prie Gyčio. Pirmą gurkšnį sriūbtelėjo pati, antrą pasiūlė vaikiui, bet jis tik dėbtelėjo į ją be jokios išraiškos veide ir vėl nudelbė akis į grindis. Negi ir ji pati šitaip atrodė, laukdama Tado dėmesio? Ar tai yra neišvengiama santykių dalis, ta kančia?

– Ei, klausyk, gal susitaikom? – lengvai stuktelėjo petimi gretai sėdintį Gytį, – Na žinai, dėl to nutikimo mokyklos kieme, jei dar pyksti... Ar nepyksti?

Šįkart Rasos brolis daug ilgiau į ją žiūrėjo. Akimirką jau atrodė, kad jis pasiūlys sukirsti rankomis, bet tuomet jo veide šmėstelėjo kažkoks šešėlis:

– Tu nieko nesupranti.

– Greičiausiai, – sutiko Nomė ir įsiklausė į nuo scenos atsklidusius garsus.

Pirmieji akordai, kaip ir sakė Rasa, nuskambėjo daug žadančiai. Vinco grupė neblogai grojo. Gyvybinga ir užvedanti, veržli muzika – visai ne tai, ko tikėtumeisi iš matematikos mokytojo. Na taip stereotipiškai mąstant. Pasidavusi kažkur giliai viduriuose ataidinčiam ritmui Nomė kurį laiką tiesiog sėdėjo, pasinėrusi į melodiją, tačiau greta sėdintis liūdesėlis neleido jai iki galo atsipalaiduoti. Labai jau norėjosi jį pralinksminti, kad ne tik ji viena, bet ir aplinkiniai galėtų džiaugtis vakaru.

– Klausyk, jei tu dėl tos panos iš vienuoliktos...

– Ką? Rasa tau viską išpliurpė? – Gyčio veide kančia tik dar paryškėjo, – Bobos...