Gaujos

4. Atsisveikinimas

Nors likusią kelio dalį nė viena nebepratarė nė žodžio, tačiau Nomė galėjo lažintis iš savo neriboto interneto, kad motina mąstė apie tą patį, kaip ir ji. Avariją, ant galinės sėdynės vilko dvėselieną glostantį Emilį, ir tą lemtį, kurios jiems pavyko išvengti. Neilgai trukus apie Lietuvai nebūdingą įvykį jau pranešinėjo visos radijo stotys: lietaus išplautas šlaitas nuslinko ant kelio, po dumblo, medžių nuolaužomis bei statybinėmis medžiagomis palaidodamas du pravažiuojančius automobilius. Žurnalistai jau net ir prielaidas kėlė, kas dėl to galėtų būti kaltas. Kalbino kažkokį ekspertą ir vietinį aktyvistą, kurie sutartinai baksnojo į ant kalno vykusias statybas. Jų teigimu poliakalė išjudino susigulėjusį gruntą, komunikacijų tranšėjos buvo iškastos per daug arti skardžio, o aplaidūs darbų vykdytojai, taupydami lėšas, lietaus vandenį iš visos statybvietės nuvedė į šlaitą. Kadangi kritulių šiemet būta neįprastai daug, tekantis vanduo išgraužė griovas ir nuokalnė neišlaikė išaugusios statinio apkrovos bei vibruojančių mechanizmų. Statybos įmonė mėgino nusipurtyti kaltinimus, baksnodama į projektuotojus, projektuotojai aiškino, kad užsakovas galbūt sutaupė ant geologinių tyrimų, geologai taip pat rado, kuo atsimušti, tad raganų medžioklė tik įsibėgėjo. Tuo tarpu avarijos vietoje jau dirbo gelbėtojai, tačiau buvo aišku, kad iš vieno automobilio pavyks ištraukti tik lavonus. Dėl antrojo keleivių gyvybių vis dar buvo grumiamasi. Apie trečią nebuvo jokių pranešimų. Nebuvo, nes netikėtai ant kelio iššokęs žvėris privertė tą automobilį sustoti.

Po kurio laiko, monotoniškam navigacijos balsui paliepus, motina pasuko į siaurą žvyruotą kelią. Kelionės informacija rodė, jog jų tikslas vos už kelių šimtų metrų, tad mergina ėmė žvalgytis atidžiau. Vienoje pusėje augo tankus miškas, kitoje – plytėjo pievos, dangstomos kažkokių krūmokšnių. Automobiliui tyliai riedant, kairėje pusėje iš tamsos išniro gūdi apleista ferma. Už suklypusios tvoros liekanų matėsi trūnijantis siloso bokštas. Dar vienas ūkinis, neaiškios paskirties statinys. Ir baltų silikatinių plytų administracinis pastatas, šviečiančiais langais. Ką, čia? Nauji namai bus kažkoks buvęs kolūkis? Nuo slogios atmosferos Nomės nugara taip pasišiaušė, kad net odą ėmė dilgčioti. Ne! Jai niekas to neminėjo, nesakė, kad gyvens kažkokiam kaimo šiukšlyne.

Automobilis sustojo skalda dengtame kieme. Kontoros-gyvenamojo namo durys prasivėrė ir šviesos kvadrate pasirodė vyriškas siluetas. Senelis jų jau laukė, tačiau merginai net nesinorėjo į jį žiūrėti. Jai norėjosi griebti motiną už rankos ir maldauti, kad kuo greičiau važiuotų iš čia. Nomė buvo pasirengusi atsisakyti visko, kad tik netektų čia likti, tačiau bijojo. Ją net pykino nuo minties apie tai, kas nutiktų, jei motina į jos maldavimus atsakytų, kad jau viskas nuspręsta, kad kelio atgal nebėra. Ar dar blogiau, tiesiog ištartų vieną vienintelį žudantį „ne". Mergina susigūžė keleivio sėdynėje: ar ji pajėgtų tai ištverti? Ar galėtų gyventi po to? Dabar bent jau turės iliuziją, kad galbūt mama nebūtų jos palikusi, jei tik ji būtų paprašiusi. O jei paprašytų ir sužinotų atsakymą, jai neliktų nieko. Nė vieno sumauto šapelio, kurio įsikibusi galbūt galės kažkaip išplaukti iš šios klampios mėšlo krūvos.

Motina, net nepareikalavusi pagalbos, iš bagažinės traukė vaikų mantą. Ant pilko žvyro išrikiavo lagaminus, pati viena iškėlė dėžes ir kelis ryšulius. Sudėliojo viską taip gražiai, lyg kokią kompoziciją. Laidotuvių procesiją – štai ką tie krepšiai priminė Nomei. Jos gyvenimo pakasynas. Tramdydama kylančią raudą ji vis dar sėdėjo automobilyje ir trynė delnus į kelius. Odą jau skaudėjo, šiurkštus audinys beveik svilino, tačiau jai reikėjo kažko tikro. Realaus skausmo. Nes tas, kur buvo viduje... Ji nežinojo, kaip su juo susidoroti.

Panirusi savo mintyse mergina tik neaiškiai suvokė, kad motina nuėjo pakalbėti su seneliu. Jų pokalbis tikrai nebuvo ilgas. Spėjo persimesti vos keliais sakiniais, kai Emilis pagaliau išlipo ir ėmė tysti lauk vilko lavoną. O dieve, kaip idiotiškai tai turėjo atrodyti! Nomę apėmė isteriškas juokas ir pagaliau, nervingai kikendama, ji išsikrapštė lauk.