Gaujos

2. Pagirios

Pirma pajuto kaip plyšta galva, tada suprato, jog balansuoja ant lovos krašto: dar akimirka ir šlumštels ant pilko gauruoto kilimėlio. Ach, tiesa – nebėra kilimėlio, tas dar užvakar buvo susuktas ir supakuotas. Kadangi iš lovos nebuvo išdribus nuo darželio laikų, o ir šįryt nejautė ypatingo noro užpakaliu pabučiuoti medinių grindų, sugniaužė lovos užtiesalą ir užsirito ant guolį nuklojusio šlamšto. Iškart pajuto, kaip į strėnas įsirėmė kuprinės sagtis, prie veido tysojo cigaretėmis prasmirdęs švarkas, ausį spaudė plaukų segtukas, o stuburas nepatogiai rietėsi aplink užvakar ištuštintą mineralinio butelį. Be viso to, avėjo tik vieną batą, kitai pėdai nemaloniai dilgčiojant nuo vėsos.

Nomė pamėgino atsimerkti. Nuo nevalyto makiažo sulipusios blakstienos šiek tiek pasipriešinusios pagaliau pasidavė. Saulė švietė įkypai per lango kampą, kas leido suprasti, jog už lango jau įsidienojo: pramiegojo paskutinius šeimos pusryčius. Kokia laimė. Nors skonis burnoje ir nepriminė jokios laimės. Išdžiūvusiu liežuviu perbraukė dantis ir suprato, jog geriau to būtų nedariusi. Be puikiojo pachmielo burnoje vėlėsi ir subtilus vėmalų prieskonis. Tiksliai – vakar juk išsivėmė prieš grįždama. Štai kodėl jautėsi daug geriau, nei tikėjosi!

Dar kiek pasiraiviusi sunkiai išsirito iš lovos ir, nusiplėšusi nuo savęs vakarykščius drabužius, nušliaužė į dušą. Vanduo kiek atgaivino, bet daug labiau prablaivė susuktas motino veidas, pasitikęs merginą vos ta išėjo iš vonios.

– Atsidaryk langą, dvokia kaip kokioj blaivykloj, – moteris sunėrė rankas ant krūtinės, – kaip suprantu nutarei sugadinti ir paskutinę dieną.

Nomė nieko neatsakiusi pravėrė langą, mat kambaryje iš tikro tvyrojo toks tvaikas, jog ją bematant supykino. Jei ne ši aplinkybė, nurodymą, be jokios abejonės, būtų ignoravusi.

– Ar žinai, kad paryčiais man paskambino Kęstas ir liepė nedelsiant ateiti ir išsivesti tave, kol tu neištrypei viso žmonos gėlyno? Sudaužei jų šamotinį vazoną ir privėmei į jurginų lysvę! – motinos balsas įgavo vis aukštesnę tonaciją, – Žinai, kaip aš jaučiausi, kai jam stebint turėjau su chalatu ir šliurėmis braidyti po gėlynus, šiupeliuoti tavo skrandžio turinį? Įsivaizduoji, kokia gėda? Negalėjai prasiblaivyti ten, kur nusilakei?

– O kas tau neleido apsirengti? – demonstratyviai šyptelėjo, – kas tau liepė su tuo chalatu ir tapkėm po rajoną šlaistytis?

– Nedraskyk man akių, Nomile.

– Ei! – visada susierzindavo, kai kas ją pavadindavo vardu. Kiti suprato, jog merginai tai nepatinka, tik ne jos nuosava motina, – Tik nereikia prasivardžiuoti.

Moters šnervės virpėjo nuo įsiučio. Jei nespaustų sukryžiuotų rankų taip stipriai, garantuotai žiebtų dukrai per veidą, tačiau tokie jausmų protrūkiai jai buvo per daug žema. Paprastai apsiribodavo žodžiais. Nebent Nomė pasistengdavo iš širdies, tačiau šiandien mergina jautėsi per daug pavargusi, kad provokuotų didesnį kivirčą.

– Pabaik krautis daiktus, išvažiuojam ketvirtą, – ji neberėkė, bet nuo tramdomo pykčio moters balsas ėmė šnypšti lyg gyvatės, – aš tau prisiekiu: nesėdėsi mašinoje tuo metu kai įlipsiu, paliksiu čia ir galėsi belstis su autobusu. Arba galėsi likti. Arba galėsi šliaužti pas savo alkoholikus draugelius ir pradėti šliundros karjerą. Jei dar nepradėjai, žinoma.

Motinėlė krestelėjo garbanas ir ramiai pasisukusi lėtai išplaukė iš kambario. O dieve, kaip tai siutindavo Nomę! Tas jos šaltumas, susitvardymas. Kad tik niekur niekam ir niekada neparodytų kokio jausmo. Kaip kokia suknista robotė. Lyg jai niekas nerūpėtų. Nors, įvertinus visus atvejus, kai mergina testavo gimdytojos kantrybę ir tai, kiek jai pavyko išgauti, galima buvo rimtai įtarti, kad moteris iš tikro yra beširdė kalė, kuriai niekas per daug nerūpi. Na, bent jau nuosavi vaikai tai tikrai ne ypatingai.