Gaujos

6. Sutiktuvės

Įsmukusi vidun Nomė prilipo prie lango – jei nesuklydo, tuomet tas juodai vilkintis vyras buvo ne kas kitas, kaip vakarykštis pareigūnas, sustojęs po susidūrimo su vilku. Tačiau dėl ko jie taip įnirtingai diskutuoja? Kodėl senelis jam paskambino? Norėjo pridaryti mamai nemalonumų? Žinojo, kad Kovas nemėgo savo marčios. Nemėgo... Turbūt per švelniai pasakyta. Jei tas žmogus būtų turėjęs bent šiek tiek jausmų, nebūtų išspyręs jos su dviem mažais vaikais, iškart po tėčio laidotuvių. Nors pati Nomė apie senelį atsiminė tik retkarčiais jį lydėdavusį dūmų kvapą, kurį jis parsinešdavo iš gaisrinės, tačiau anuomet, kai jos su mama vis dar buvo artimos, moteris dukrai keliskart guodėsi dėl Kovo vyresniojo elgesio. Pasakojo, kad jis niekada nepritarė jos ir savo sūnaus santuokai, o kai tėčio neliko, nutraukė visus ryšius su ja ir savo anūkais.

Ir štai mama išrinko jiems globėją – vyrą, kuris nekentė jos ir brolio dar prieš jiems gimstant.

Vyrai kieme baigė pokalbį. Pareigūnas užtrenkė bagažinę ir įšoko į savo automobilį. Atrodė siaubingai nepatenkintas ir piktas. Nomė tikėjosi, kad jai neteks daugiau su juo susidurti. O štai senelio išvengti tikrai nepavyks.

Mergina atsitraukė nuo lango dar prieš tai, kai Kovas pravėrė lauko duris ir įžengė vidun. Keletą ilgų akimirkų jis atvirai nužiūrinėjo Nomę ir ant laiptų sėdintį Debesėlį.

Kaži, gal reikėtų pasisveikinti?

Bet jei jis nesivargina būti bent kiek mandagus, kodėl turėtų ji... Nutarė palūkėti ir pažiūrėti, kaip viskas klostysis toliau.

– Namuose su batais nevaikštoma, – vyras mostelėjo pirštu pirma į Emilio murzinus kedus, po to į Nomės pėdas, – taip pat ir dumblinom kojom. Eik nusiprausk. Tu smirdi. Kai susitvarkysit, ateikit pusryčių. Reikia daug ką aptarti.

Iš pradžių supyko. Dar niekas jai nėra sakęs, kad smirdi. Nors... motina gal ir užsiminė kelissyk, bet tais kartais ji buvo dar beveik girta po naktinių balių, o dabar? Nomė, lipdama laiptais aukštyn, timptelėjo savo marškinėlius ir priglaudė juos prie nosies. Velnias, tikrai smirdėjo. Ir nieko čia nuostabaus. Kai atsigulė, drabužiai dar turbūt buvo drėgni po stypčiojimo lietuje. Išmiegojo nenusirengusi, tad tikrai pajuto, jog nori palįsti po dušu ir persirengti.

Kai nusileido, senelis su Emiliu sėdėjo prie stalo. Brolis, kaip įprasta, buvo sulindęs į telefoną. Po kėde matė pariestas kojas ir pėdas, tiesiog šviečiančias baltomis kojinėmis. Įdomu – mamai iš pirmo karto retai pavykdavo susikalbėti su Debesėliu, o štai Kovas tai padarė vienu vieninteliu, net netiesioginiu, sakiniu. Kadangi brolis, daugiau nei dešimtmetį išbuvęs jos šešėliu, tapo beveik merginos dalimi, ji nutarė pasikliauti vaikino nuojauta. Jei jis pakluso, galbūt tai galima būtų laikyti kokiu geru ženklu. Nomei norėjosi taip manyti. Norėjo tikėti, kad Emilis pajuto kažką teigiamo. Gal gerą senelio valią? Taip svarstydama ji nužvelgė į ją nugara sėdintį ir laikraštį skaitantį vyrą. Vien tai, kad kažkas dar perka popierinę spaudą, jau savaime buvo keista. Bet jis juk pagyvenęs žmogus. Matyt jie dar taip daro. O daugiau? Ką ji pati galėjo jame įžvelgti? Kiek prisiminė, veidas buvo švariai nuskustas, tvarkingai pakirpti žilstelėję šviesūs plaukai, baltutėliai marškinėliai ir šviesiai mėlyni džinsai. Melsvos kojinės. Ir....? Ką jai tai sakė?

– Eik sėsk, – paliepė Kovas neatsisukdamas.

Na štai – trečia akis pakaušyje – nutaisė kankinės miną. Jai tikrai nereikėjo naujo prievaizdo ir dar turinčio super galių.

– Išviriau grikių, – senelis bėrė košę iš puodo į tris paprastus dubenėlius, – Emili, padėk telefoną.

Nomė net kvapą sulaikė, laukdama, ką darys brolis. O jis kuo ramiausiai užtemdė ekraną ir susigrūdo aparatą į galinę savo kelnių kišenę. Fantastika. Sumauti stebuklai!