Gaujos

22. Lankytojai

Tris dienas buvo mirus. Visiškas lavonas. Tik ne itin tylus: kriokė, švokštė, kosulys tampė iki žiaukčiojimo. Dėl jo negalėjo miegoti, nors nuo temperatūros ir nemigos buvo tokia pervargus, kad bet kurią akimirką, tikėjo, gali pradėti kliedėti ar imti regėti vizijas. Ir tai nebūtų kažkas naujo, tačiau jokie vaiduokliai nesirodė. Už tai jos kambario tarpduryje vis šmėstelėdavo susirūpinęs Algio veidas. Jis net išvirė anūkei visai neblogo sultinio – vien nuo kvapo galva apsisuko, o kai pamatė švytinčią geltoną spalvą su morkyčių plunksnelėmis, vos neapsiverkė supratusi, jog negalės praryti nė gurkšnelio. Gerai tik, kad buvo tokia išsekusi, kad neilgai trukus jos liūdesį pakeitė negilus snaudulys ir vėl pakilusi temperatūra. Nomei beveik patiko karščiuoti, nes lyg turėdamas kokį nuotolinį termometrą, vos karščiui pakilus, pasirodydavo Debesėlis, nešinas mažu žydru rankšluostėliu ir vandens dubeniu. Visas sunkiausias valandas brolis prasėdėjo greta jos lovos, atidžiai stebėdamas, kad kompresas išliktų maloniai vėsus.

Kai sąmonė prašviesėdavo ar susikaupdavo bent šiek tiek daugiau energijos, susirašinėjo su Tadu. Jis labai stengėsi pradžiuginti Nomę. Siuntinėjo jai linksmus paveiksliukus, gražią, švelnią muziką, trumpus juokingus filmukus – viską, kas tik galėtų pakelti nuotaiką, bet per daug nevargintų. Pagaliau, ketvirtą dieną, ji jau galėjo jam parašyti, kad jaučiasi šiek tiek geriau. Susikaupusi, stebima įdėmaus Algio žvilgsnio, net trumpai pavaikščiojo po namus. Tik palįsti po dušu vis dar nedrįso. Todėl ir į Tado pasiūlymą aplankyti ligonę nusiuntė griežtą „ne".

Nomė pakėlė telefoną: prieš pusvalandį Tadas parašė, kad veda savo šunį pasivaikščioti ir nuo to laiko tylu. Kiek galima vedžioti šunį? Ir ką, vedžiojant negalima pasitikrinti žinučių? Suprato, kad kvailai pyksta, bet ji taip įprato prie nuolatinio jo dėmesio, kad jau ėmė jaustis šiek tiek nuo juo priklausoma. Jei pradžioje buvo tik pokalbiai apie nieką, tai dabar jie po truputį pradėjo kalbėti apie save, savo praeitį. Na taip, daugiau pasakojo Tadas, o ji labiau klausė. Kuo daugiau apie jį žinojo, tuo mažiau norėjo jam pasakoti apie savo „pasiekimus". Kaip turėtų paaiškinti, kad paskutinėje mokykloje buvo pasiekusi lygį, kad vos nutikus kokiai nors nesąmonei, ji būdavo tarp tų, kuriuos pirmus kviesdavo pas direktorių pasiaiškinti? Nesvarbu, kas per įvykis būtų tiriamas: supjaustytos anglų kalbos mokytojo automobilio padangos, nepadoriais pasiūlymais nurašinėta mokyklos siena, didžiulis fuck'as aktų salės lange ar dar kokia nesąmonė. Už visas ėjo aiškintis, nors atsakinga buvo tik dėl padangų. Tas ožys per daug sau leisdavo: kabinėdavosi prie visų, kurie jam nepatikdavo. Tyčiodavosi, panas tampydavo už plaukų ir buvo be galo bjaurus tipas. Todėl tikrai to nusipelnė. Priešingai, nei tai ta vargšė septintokė, kurią Nomė pagavo tamsų žiemos vakarą už mokyklos kampo ir apkūlė dėl vienos cigaretės, kurios ta mergaitė nenorėjo atiduoti. Iš prisiminimų kloakos vis dar išnirdavo didelės išsigandusios rudos akys, graužiančios Nomės sąžinę. Bandė sau pasiteisinti, kad tuo metu žiauriai pykosi su motina, naujas diedas po namus vaikštinėjo kaip koks povas, sklaidydamasis savo žėrinčiomis plunksnelėmis ir visa povyza demonstruodamas, kad jis yra pasaulio valdovas. Niekingas nusmurgėlis. Ir mama... Kodėl ji taip desperatiškai bijojo būti viena? Kodėl jai nepakako vaikų, kam jai reikėjo tų vyrų, kurie amžinai viską sugriaudavo?

Va tokio mėšlo ji turėjo pilnus atminties užkaborius. Ir jau tikrai nenorėjo jais dalintis su Tadu. Jis buvo per daug mielas ir geras, kad suprastų, kodėl ji taip elgėsi. Kodėl skaudino aplinkinius. Ir išvis jam nereikėjo to žinoti. Bent jau ne dabar. Ir tai buvo šiokia tokia bėda – kai į kelis vaikino klausimus Nomė atsakė itin lakoniškai ir nenoriai, jis atsitraukė. O ji juk nenorėjo, kad jis pradingtų. Bet ir traukti skeletų iš spintos netroško. Buvo jau beveik bepuolanti į paniką, bet tada jis paminėjo krepšinį ir jai nušvito: sportas juk visiškai saugi tema, kuri juos jungė, abiem buvo svarbi ir artima. Pokalbiai apie varžybas, fechtavimąsi, treniruotes, komandą, krepšinį, teisėjavimą, turnyrus, rodėsi neišsemiama ir begalinė. Būtent tokia, kokios jiems tuo metu reikėjo.