Per ne itin ilgą savo gyvenimą Nomė daugiau prarado, negu įgijo. Jai stinga motinos supratimo ir palaikymo, ji be proto ilgisi brolio, kuris po nelaimės visiškai užsisklendė savyje. Mergina neturi tėvo, dėl nuolatinio mokyklų keitimo, nesusirado art...
Kovo kabinetas, kaip ir kiti kambariai šiuose namuose, buvo apstatytas senais, tačiau gerai išsilaikiusiais arba rekonstruotais baldais. Dvi sienas dengė paprastos lentynos, prigrūstos knygų apie kinologiją, dresūrą, šunų anatomiją, medžioklę, visokiausių menkniekių, smulkių trofėjų ir tiesiog palaidų popierių. Prie lango stovėjo masyvus stalas o greta jo – išlankstoma sofa. Baldas priminė gūdų sovietmetį, tačiau gobelenas tikrai buvo naujas. Prisėdusi Nomė suprato, kad ir kamšalas atnaujintas, tad viešniai neteks kankintis ant gumbuoto, išsėdėto čiužinio. Patenkinta ji greitai išskleidė lovą ir ėmėsi patalų. Kai viską suruošė, Rasa vis dar nebuvo grįžusi iš vonios. Stumdama laika atidžiau apsidairė: juk į senelio kabinetą taip ir nebuvo užėjusi ilgesniam laikui. Viena nuotrauka lentynoje patraukė dėmesį, tad ištraukė ją ir įsižiūrėjo. Fotografijoje buvo tėtis, ji, Markė ir Baksas. Pamačiusi abu šunis nusišypsojo – baltas bulterjeras ją visada pradžiugindavo, o tamsiojo privengė. Tačiau jis dingo dar gerokai prieš tėčio mirtį. Negalėjo prisiminti, kas nutiko tam šuniui.
– Čia tavo šuo? – Rasos balse nuskambėjo nuostaba.
– Taip, Markė, – mergina bakstelėjo pirštu, – pamenu, kaip kaimynai jos bijojo, bet iš tikro ji buvo labai miela. Visur mane sekiojo.
– O tas kitas? Emilio?
– Ne, – Nomė susimąstė, kas čia per skirstymas, – čia Baksas, antrasis mūsų augintinis. Bet jis buvo vyresnis. Bent man taip atrodo.
– Buvo? Tai jie ne su jumis? – Rasa vis dar atrodė sutrikusi.
– Markė žuvo per gaisrą, – net širdį suspaudė prisiminus – o kas nutiko Baksui nežinau. Man rodos, jis dingo dar anksčiau.
– Kiek tau tada buvo? Kai žuvo Markė?
– Penkeri.
– O, užjaučiu. Turėjo būti sunku. Buvai tokia jauna, dar vaikas. Kaip tu ištvėrei?
– Net nebepamenu, žinok.
– Nepameni, kaip jauteisi, kai tau buvo dešimt?
– Kodėl dešimt? – dabar jau buvo Nomės eilė nustebti, – Markė mirė, kai dar net į mokyklą nėjau.
Rasa ir vėl keistai dėbtelėjo, lyg nelabai tikėtų tuo, ką kalbėjo mergina. Jos ilgai stebėjo viena kitą, tada kaimynė pamėgino šyptelti, bet matyt sumuštą žandą suskaudo tad ji prisidengė jį delnu:
– Nekreipk dėmesio, kažką supainiojau. Labai sunki diena buvo. Dar dabar galvoje bardakas.
– Taip, suprantu.
– Man patinka tavo naktiniai, kietai atrodo, – Rasa patempė ilgus juodus marškinėlius su urzgiančio vilko piešiniu ant pilvo, kurie ant jos mažo kūno kabojo kaip koks maišas.
– Aha, jie mano mėgiamiausi, – buvo keista taip kalbėti su beveik nepažįstama mergina ir vis dėlto po visų vakaro įvykių pasijuto jai artima, – o galiu tavęs šio to paklausti?
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
