Gaujos

14. Treniruotė

Pievos viduryje praleido Nomę į priekį – norėjo pamatyti, koks yra jos tikrasis greitis, kaip bėgikė koordinuoja judesius, o tai padaryti daug lengviau sekant paskui stebėjimo objektą. Dar nepasiekus miško, Lukas jau ėmė keiktis mintyse. Mergina vos vilkosi. Klupčiojo ant kiekvieno nelygumo ir jam prireikė didžiulių valios pastangų, kad neimtų jos stumti. Negalėjo pakęsti tokio vangumo. Jis greičiau miegodamas iki tualeto nusvirduliuodavo, nei Algio anūkė „bėgo". Nors gal iš tiesų bus geriau, jei ji nepateisins lūkesčių. Mirta labai aiškiai pasakė, ką galvoja apie naujokę. Nors nebuvo priežasčių nepriimti Nomės į treniruotes, tačiau ji paskutiniu metu pasidarė perdėm jautri viskam, kas buvo susiję su nurodymų davimu. Būdavo dienų, kai paprasčiausias sportines užduotis komandai priimdavo kaip savo statuso kvestionavimą. Ir tai jau pradėjo erzinti. Lukas net ėmė svarstyti, gal tai susiję su jų neįpareigojančiais santykiais. Nors anksčiau, kol lyderio pozicijos priklausė jam, dėl tų pasidulkinimų nekildavo jokių keblumų. Net kai Mirta užtikrintai perėmė jo pareigas, dar kurį laiką viskas klostėsi pagal nusistovėjusią tvarką. O štai paskutiniais mėnesiais ji ėmė reikalauti kažkokios išskirtinės pagarbos ir paklusnumo. Gal rimtai tai kažkaip susiję su jų santykiais? Niekada negali būti tikras dėl to, kas dedasi iškreiptoje Mirtos sąmonėje.

Pasiekus mišką Nomės tempas padidėjo. Luko vertinimu mergina įmetė trečią pavarą. Jis, žinoma, tikėjosi pasiekti penktąją, tačiau pradžia buvo gerokai nuvilianti, tad dabar jau sumažino lūkesčius iki ketvirtosios. Gal iš tikro Algio anūkė tėra eilinė paauglė ir nėra ko per daug ją spausti ir tikėtis. Jis ir nesitikėjo. Nors... Turėjo tas vaikas kažką tokio, kas traukė Luko dėmesį. Jis vis dar nebuvo užčiuopęs, kas tiksliai kelia jo susidomėjimą ir tai šiek tiek erzino. Nemėgo paslapčių. Negalėdavo nurimti, kol nesudėliodavo visko į vietas. O su Nome buvo kažkas neaiškaus. Kažkas, kas skatino jo susidomėjimą ir neleido nurimti.

Vyras žvilgterėjo į išmanųjį laikrodį. Jo paties širdies ritmas rodė mažą fizinį aktyvumą, bet judėjimo greitis jau teikė vilčių. Gal net galima sakyti, jog jie pasiekė ketvirtąją pavarą? Et, reikėjo prietaisą uždėti Nomei, būtų galėjęs vėliau įvertinti jos organizmo reakciją į krūvį. Bet, susinervinęs dėl Mirtos iškeltos scenos, pamiršo tai padaryti ir dabar turės pasitenkinti tiesiog stebėjimu.

– Neblogas tempas, taip ir toliau, – šūktelėjo bėgikei, atgavęs viltį, kad vis dėlto neteks šliaužti visą kelią vėžlio žingsniu.

Merginos judesiai tapo nepalyginamai grakštesni. Žingsnis ilgas ir drąsus, kūnas atsipalaidavęs. Jei pradžioje ji buvo susikausčiusi ir susikoncentravusi į aplinką, sąmoningai vertino visus veiksnius, tai dabar tikrai judėjo pasikliaudama instinktais. Net nebenuleisdavo žvilgsnio į žemę, tačiau tas jai netrukdė reikiamu metu pašokti ar padaryti mažą žingsnį į šalį ir aplenkti kokią kliūtį. Puiku. Vadinasi turi ji Kovo kraujo. Klausimas tik kiek. Lukas įsispoksojo į merginos nugarą. Raumenis dengė džemperis, tad sunku buvo nuspėti, kiek atpalaiduota pečių juosta. Nors rankų mostai leido spėti, jog kūne įtampos nėra. Už tai rožinis užpakalis baisiai blaškė. Va ten matė kiekvieną judantį raumenį, o pas tą merginą, pasirodo, toje vietoje jų buvo kur kas daugiau, nei pas eilinę paauglę. Išvis kojos atrodė geležinės. Galėjo be vargo stebėti, kaip gražiai dirba dvigalviai bei pritraukiamieji šlaunų raumenys. Ši mergina tikrai buvo sportavus anksčiau.

Jam stebint hipnotizuojančiai rožinių raumenų darbą staiga suprato, jog kažkas pasikeitė. Lukas apsidairė – aplink niekas nepatraukė jo dėmesio. Tada suvokė, jog pasikeitė Nomė, o ne aplinka. Merginos kūnas staiga įsitempė. Bet tai nebuvo ta baimė judėti, kokią matė pievoje. Čia buvo kažkas kito. Kažkokia parengtis ar kovinė įtampa. „Nu taip... Greičiausiai. Kovinė" – pats iš savęs pasišaipė, tačiau jokio linksmumo nejuto.