Per ne itin ilgą savo gyvenimą Nomė daugiau prarado, negu įgijo. Jai stinga motinos supratimo ir palaikymo, ji be proto ilgisi brolio, kuris po nelaimės visiškai užsisklendė savyje. Mergina neturi tėvo, dėl nuolatinio mokyklų keitimo, nesusirado art...
Nomė trypčiojo prie biologijos kabineto durų laukdama, kol iš klasės išsinešdins mažiai. Emilis, kaip įprasta, žaidė savo išmaniuoju, prisėdęs ant plačios palangės ir nė neketino pajudėti, tad mergina tikėjosi su auklėtoja susitikti ir moralą už pamokų nelankymą išklausyti be pašalinių stebėtojų.
Pirmadienį net nemėgino keltis į mokyklą. Visą dieną tuštino savo alkoholio atsargas. Dar šiek tiek liko ir antradieniui, todėl nesikėlė iš lovos ir sekančią dieną. Kadangi senelis vėl išvažiavo į eilinius kinologų mokymus, seminarą ar dar kažkur, buvo viena. Na taip, su Debesėliu, tačiau brolis, niekada nebuvo tas, su kuriuo būtų galima pakalbėti. Algiui taip pat kaži ar būtų pasipasakojusi apie sekmadienio atsitikimą, tačiau bent būtų žinojusi, kad turi tokią galimybę. O dabar realybė plėšė krūtinę. O gal plaučiai sproginėjo nuo surūkytų cigarečių. O gal tai buvo besivartantis, alkoholio graužiamas skrandis – jai buvo nė motais. Jautėsi sutrypta, palikta ir tokia vieniša, kaip dar niekada gyvenime. Ir kodėl be visų bėdų, kurių ir taip turėjo per akis, turėjo dar ir prieš Luką pasirodyti visiška beprote? Į galvą lindo pačios niūriausios mintys: gal mama žinojo, kad ji kažkokia brokuota, todėl ir paliko? Gal aplinkiniai jautė, kad šeimos freak'as yra visai ne Emilis, o ji, dėl to ir vengė jos kaip kokio maro? Kaip gi kitaip būtų galima paaiškinti, kad paskutiniu metu ji ne tik kad naujų draugų nesusirado, bet ir tuos anksčiau turėtus pažįstamus prarado.
Dvi dienas vienintelis merginos guodėjas buvo žaliasis lovos apklotas. Sugėręs kelis litrus ašarų, išgyvenęs porą pykčio protrūkių jis išliko toks pat švelnus ir minkštas. Visiškai tikėtina, kad taip pat būtų praslinkusi ir dar viena diena – uždangalas pretenzijų nereiškė, tačiau antradienio pavakare paskambino auklėtoja. Labai gali būti, kad su ja Nomė kalbėjo ne labai mandagiai – dėl išgertų svaigalų ne visą pokalbį įstengė prisiminti – tačiau moters balsas buvo švelnus kaip žaliasis jos guodėjas, tad kai ką įsidėmėjo. O gal pasidavė dėl to, kad jautė, kaip kraustosi iš proto, neturėdama nė vieno gyvo klausytojo, jokio šilto kūno greta. Taigi dėl kažkokių keistų aplinkybių, Nomė trečiadienį susiruošė į mokyklą ir paskirtu laiku atėjo į auklėtojos kabinetą.
Merginai biologija visuomet patiko. Ją žavėjo nepriekaištinga gamtos logika ir nuostabūs mechanizmai, kurių pilna buvo aplink. Kaip bitė orientuojasi aplinkoje ir darniai veikia jų spiečius. Kaip nuostabiai moters kūnas sugeba išnešioti ir pamaitinti gimusį kūdikį. Kaip oras iš plaučių nukeliauja į kiekvieną kūno ląstelę, kaip skruzdėlės sugeba išauginti grybų plantacijas, o prakaitas atvėsina sukaitusį kūną. Viska tai buvo taip paprasta ir kartu nepakartojama. Gal dėl tos nuostabos, kuri ją maloniai nudilgindavo, pagalvojus apie gyvybės atkaklumą, vos įžengusi į kabinetą, Nomė atsipalaidavo.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Auklėtoja sėdėjo prie stalo, bet kai pamatė mokinę, tuojau pat padėjo rašiklį ir atsistojusi priėjo, pažiūrėjo Nomei į akis ir švelniai suėmusi per pečius atsivedė prie suolo. Pati prisėdo priešais ir kuo švelniausiu balsu paragino:
