Gaujos

3. Avarija

Automobilio salone tvyrojo melsvai pilka migla. Tamsios gijos raitėsi aplink kojas ir rankas, lindo į gerklę, tačiau jokio kvapo Nomė nejautė. Ji vis dar negalėjo atsitokėti. Ar jie tik ką partrenkė žmogų? Ar mašina užsidegė? Mergina nieko nesuvokė ir negalėjo pajudėti. Įstengė tik stebėti drumzliną rūką, pulsuojantį aplink.

Pagaliau prisivertė pasukti galvą į motiną. Toji vis dar sėdėjo įsitvėrusi vairo, lyg jį paleidusi nuskęstų. O gal tiesiog sukniubtų. Visas moters kūnas virpėjo taip, jog buvo neįtikima, kad nesigirdi tarškančių dantų.

Staiga prasivėrė galinės durelės ir Debesėlis išpuolė laukan. Šviesus siluetas šmėstelėjo pro keleivės langelį ir visu savo vaiskiu baltumu suspindo vis dar degančių priešakinių žibintų šviesoje. Emilis pasilenkė prie kažkokio tamsaus gniutulo, tysančio priešais automobilį, ir ėmė jį purtyti. Rodos, net mėgino pakelti.

– Viešpatie, ką jis daro, – kiekviename skiemenyje lūžtančiu balsu suaimanavo motina ir beveik išgriuvo lauk.

Nomė stebėjo, kaip, beviltiškai tramdydama kūne kylančią paniką, moteris juokingai stypčioja link sūnaus, judėdama taip, lyg pirmą kartą atsistojusi ant kojūkų. Keista, kad kaip tik tuo metu prisiminė, vaikystėje matytus akrobatus. Tąkart mergaitei jie atrodė kraupūs. Net jų atliekami triukai nesužavėjo. Vaikas tenorėjo pasislėpti už mamos sijono. O dabar nebuvo jokios užuovėjos, jokio skydo, kuriuo galėtų prisidengti. Tik skaidrus, nieko neslepiantis stiklas. Taip išdavikiškai parodantis, kokia pasimetusi ir silpna šiuo metu yra jos mama. Kaip tirta jos pečiai, kaip ji delnais prisidengia burną ir sukniumba greta sūnaus. Du šešėliai: vienas stambus ir tvirtas, kitas menkutis ir gležnas, beveik suglaudę pečius lyjant lietui klūpo ant vandeniu blizgančio asfalto.

– Tai ne žmogus! – šūktelėjo motina, vos Nomė išsikrapštė iš automobilio, – Čia tik sumautas vilkpalaikis. Čia tik žvėris.

– Bet atrodė kaip žmogus... – mergina buvo įsitikinusi, kad tas padaras prieš smūgį stovėjo ne ant keturių, o ant dviejų kojų.

– Koks skirtumas, kaip atrodė. Kam po galais tai rūpi? Čia tik sumautas žvėris, kvailas padaras... Ir kurių galų turėjo iššokti tiesiai prieš mašiną!

Moters balsas lūžinėjo. Vienus žodžius ji išrėkė beveik piktai, kiti, rodės, maišėsi su tramdoma aimana. Bet ji atsistojo. Pakilo ir šiek tiek svirduliuodama sugrįžo prie automobilio. Išpuoselėtais delnais įsirėmė į kapotą ir nunarinusi galvą dar kažką burbėjo, veldama keiksmus ir Viešpatį į vieną nerišlią litaniją. Tuo tarpu mergina apsižvalgė. Automobilio salonas buvo švarus ir skaidrus, nė ženklo juodos miglos. Matyt smūgio metu susitrenkė galvą, nors to ir neprisiminė.

Kurį laiką trypčiojo prie mašinos durelių, stebėdama vapančią motiną, bet šaltas lietaus lašas užkrito už apykaklės ir pažadino merginą iš sąstingio. Nors ir nejausdama ypatingo noro, nuslinko link brolio, ketindama bent akies krašteliu pažiūrėti, ką vis dėlto jos partrenkė. Stambūs klūpančio Debesėlio pečiai beveik dengė žvėries kūną, tad Nomė spėjo pamatyti tik pilkai melsvą kailį. Per daug panašų į tą rūką, kuris sklandė mašinoje po smūgio...

Vaikinas pakilo, glėbyje spausdamas didelio vilko kūną, ir patraukė link mašinos.

– Ką tu čia dabar sugalvojai? – atitoko motina, sūnui pražingsniavus prošal, – Nė nemanyk, kad tą maitą grūsi į automobilį. Emili, po galais! Girdi, ką sakau?

Brolis reagavo tiek pat kiek visada – nė kiek. Viena stipria ranka apkabinęs vilką per pažastį, kita atidarė dureles ir ėmė grūsti žvėrį vidun.