Gaujos

18. Fanta

Visą kelią iki mamos namų Tadas kalbėjo apie Nomilę. Paprastai prieš svarbesnes varžybas brolis neužsičiaupdamas samprotaudavo apie krepšinį, komandą, varžovus, dalindavosi pamąstymais apie saviškių galimybes ar didžiausius iššūkius. O dabar štai – vaikiui iš galvos ir nuo liežuvio niekaip nenyko naujos bendramokslės vardas. Kaip ji užstojo Rasą prieš Get Lost peštukus, kaip Hardis jai grasino mokykloje ir kaip reikėtų pagalvoti apie jos apsaugą. Gal Lukas galėtų merginą šiek tiek pamokyti savigynos? Gal reiktų jai suteikti antrą galimybę prisidėti prie treniruočių, nors ne – Tadas pats pasiūlė ir vėliau pats tos minties atsisakė – nereikia jos dar labiau painioti. Geriau jau individualiai. Ar Lukas apsiimtų? Jei brolis negali, tai gal bent patartų jam pačiam, kaip greitai ir veiksmingai suteikti Nomei reikiamas žinias?

Lukas klausė brolio samprotavimų nesikišdamas. Jei Tadas būtų kalbėjęs apie bet kurią kitą merginą, vyras jau seniai būtų nuklydęs mintimis prie darbo ir ramybės neduodančios mažosios Ivanauskaitės dingimo bylos, kuri nepajudėjo nė per plauką. Bet Nomė jį domino. Tai buvo ta antroji mintis po ieškomos mažametės, kuri jam nedavė ramybės. Kad ir kokios buvo aplinkybės, kad ir ką sakė Kovas, Lukas žinojo, kad su ta mergina kažkas vyksta. Ir tai ne šiaip kokios paaugliškos dramos. Jei pats nebūtų paėmęs iš Algio partrenkto vilko, jei nebūtų savo akimis matęs to keisto pilkai melsvo rūko, apėmusio Nomės rankas, kai ta karšė kailį jaunesniajam Rasos broliui... Galų gale jei nebūtų paskui ją bėgęs per bandomąją treniruotę – buvo per daug netiesioginių įrodymų, kad kažkas vyksta. O „kažkas" buvo labiausiai erzinantis žodis Luko žodyne. Vos jis įsipindavo į mintis, vyras nebeturėdavo ramybės. „Kažkas" – ne atsakymas ir nebūtų jis Girinis, jei viską taip imtų ir paliktų. Taigi jis klausė Tado ir mėgino užčiuopti dar kokią smulkmeną, kuri jam padėtų išsiaiškinti. Tačiau brolio pasakojimas, nors ir vaizdingas bei išsamus, Lukui didelės naudos nedavė. Jis tik dar kartą įsitikino Kovo anūkės drąsa. Nors apie jos galimybes ir būdą vaizdą susidarė tą dieną mokykloje, kai atplėšė merginą nuo Gyčio. Išgirsta istorija tik patvirtino tai, ką jis ir taip jau žinojo.

Prie namų stovėjo mamos automobilis. Lukas saviškį sustabdė gatvėje:

– Tavęs palaukti?

– Nereikia, išvažiuojam iš mokyklos, tai mama pamėtės. Sakė vis tiek turi reikalų mieste.

– Kaip žinai, broliuk, – Lukas apsidžiaugė, kad jam nereikės užeiti vidun, – perduok linkėjimus mamai.

– Žinoma, davai, varau, – Tadas jau šoko laukan.

– Gerų varžybų.

– Atsiųsiu tau selfį su aukso medaliu, – brolio veidą nušvietė pasitikėjimo kupina šypsena ir jis užtrenkė volvo dureles.

Puiku. Turės laisvą pusdienį. Planavo važiuoti į nuovadą, padirbėti su Ivanauskaitės byla, bet prieš tai dar trumpam užsuks namo ir palįs po dušu. Nors nesportavo visu pajėgumu, mat dar maudė kulkšnį po to mažo incidento su vilkiku, vis tiek jautėsi suplukęs ir prakaituotas. O tai erzino.

Nuomojosi nedidelį trijų kambarių butą mediniame name virš maisto prekių parduotuvės. Jam būtų pakakę ir mažesnio, tačiau kaina skyrėsi nedaug, o šis buvo arčiau nuovados. Kai oras būdavo geras, dviračiu iki darbo neskubėdamas numindavo per dešimt minučių. Kadangi daugiau reikalavimų laikinam būstui neturėjo, su savininke sukirto rankomis per pirmas penkias buto apžiūros minutes. Nors čia gyveno jau beveik metai, bet kambariuose jo asmeninių daiktų buvo beveik tiek pat, kiek pirmą dieną čia atsigabenus. Rūbai, kompas, keli žurnalai – kadangi grįždavo čia tik permiegoti, tai per daug ir nesirūpino savo gyvenamąja aplinka. Kadangi nebuvo jautrus savam chaosui, tai vos užrakinęs duris nusiplėšė susmirdusią aprangą ir nudrėbė rūbus svetainėj ant lovos. Iki vonios nužingsniavo vienais apatiniais ir su plačia odine apyranke, kurios nebenusiimdavo nuo tos prakeiktos avarijos. Vidinėje pusėje įspaustos metalinės kniedės buvo jam kaip priminimas, kad neturi teisės jaustis patogiai ir jaukiai.