Gaujos

20. Ženklai

Vyras rymojo petimi atsirėmęs į durų staktą. Birutės automobilis jau senokai dingo už kelio vingį dengiančių pušų, o jis vis dar stovėjo. Kažkur, sąmonės užkaboryje, Lukas prisiminė visus kvapus, garsus ir pulsuojančią gyvybę, kurios pilnas buvo šis kiemas dieną. Dabar, užslinkus grafitinei tamsai, viskas išbluko, išsisklaidė, beveik ištirpo drėgnoje rudens naktyje. Paprastas žmogus nė neužčiuoptų tų švelnių oro virptelėjimų, kuriuos sukelia pažeme keliaujantis kiškio sujudinto krūmo šnarėjimas, palei tamsią garažo sieną besisklaidanti dienos šiluma, ar iš sodo plintanti pradėjusių pūti krituolių rūgštis. Žmogus to nepajustų. Tačiau vyro smegenys ištrynė intensyvius dienos patyrimus, palikdamos tiek pojūčių, kiek jų galima rasti naktyje. Nesukūrė jos tik vieno – hamišo jėgos, sutraukiančios raumenis ir sutankinančios kaulus. Nors, jei Lukas būtų apie tai pagalvojęs, jo protas būtų atkūręs ir tą jausmą, tačiau jį kankino slegiančios tylos pojūtis, užklupęs iškart po to, kai mama, papasakojusi apie Nomės būklę, pabaigė instruktuoti sūnų, ką reikės daryti, kai ims kilti karštis. O jis pakils – Birutė buvo įsitikinusi. Mergaitė stipriai persišaldė ir didele dalimi būtent tas persišaldymas buvo kaltas dėl jos būklės. Kaltas. Kaltas, kaip kaltas Lukas. Kaltas ir nevertas atleidimo. Ar ne tai rodė jo motinos akys jiems išsiskiriant? Negalėjo pakęsti tos Birutės kančios: jei jau negalėjo jam atleisti, tai galėjo bent susitaikyti su savo sprendimu ir nedemonstruoti to skausmo, kurį pati pasirinko.

Nuo garažo atbidzeno Fanta. Algis neleido šunų į namą, todėl, laikydamasis šių namų taisyklių, Lukas airių seteriui buvo paskyręs vieta ūkiniame pastate. Būtų šaunu dabar pasiimti tą kalę vidun, paskandinti pirštus švelniame kailyje ir užsimiršti.

Bet jis žinojo – neužsimirš. Todėl tik pakasė šuns paausį ir, paliepęs eiti gulti, pats dingo name. Jam pačiam reikėjo pailsėti, bet prieš tai dar turėjo kai ką padaryti.

Nomė miegojo susisukusi į antklodę, žalią pūkuotą lovos užklotą apvijusi aplink kaklą, o jo kampą pakišus po skruostu. Sunku buvo suvokti, kaip miegant įmanoma sukurti tokį chaosą, tačiau dabar jos kūnas ilsėjosi, paslėptas šiltame kokone. O kur buvo ji pati? Ar ji sugrįžo, ar vis dar klaidžioja kažkur pasimetusi? O jei ji pasiklydo savyje? Po šio vakaro naujienų atsirado per daug neapibrėžtų galimybių, kurių Lukas nemėgo. Jam magėjo išsiaiškinti.

Patrypčiojęs tarpdury jis įžengė vidun. Prisitraukė prie rašomojo stalo stovėjusią kėdę ir prisėdo greta lovos. Jis be proto norėjo pamatyti tai, ką rodė motina nuotraukose. Jam reikėjo savomis akimis įsitikinti, kad tai tikrai tiesa. Net pirštus dilgčiojo, bet jis jau ne vaikas – išaugo iš to amžiaus, kai puldavo prie geidžiamo objekto, nesvarbu kas. Dabar jis turėjo savitvardos. Kažkiek. Pasilenkė pirmyn ir timptelėjo užkloto kampą, tačiau tas nepasidavė, lyg prieštaraudamas tokiam vyro sprendimui. Lukas patraukė stipriau ir audinio mazgas išsirišo. Nomė nė nesujudėjo. Jis įkišo ranką po užklotu. Kūnu nusirito svilinančio karščio banga, bet jis ją ignoravo. Pagaliau pirštų galais užčiuopė tai, ko ieškojęs ir numetė apklotą taip, kad jis neuždengtų vaizdo.

Visai kaip nuotraukoje.

Ant apnuogintos kulkšnies švietė liepsnose sukryžiuota špaga ir raktas. Kovos durklas, gyvybės liepsna ir išminties raktas. Mergelė, Motina ir Senė. Kūrėja ir Naikintoja. Taip, jis žinojo, kad buvo dar vienas, tai užtvirtinantis įgimtas ženklas. Tas, be kurio šitą tatuiruotę būtų galima laikyti tiesiog keistu sutapimu. Bet tai nebuvo sutapimas. Tai jam parodė motina, pamindama visus savo principus, savo, kaip mediko priesaikas. Tačiau, kas tos priesaikos, palyginus su šituo? Birutė puikiai suprato, kad sūnus turi žinoti tai, ką ji pamatė. Kad tai svarbu ne tik jos sūnui, bet visiems jiems. Ji negalėjo to nutylėti, tad padarė nuotraukas, dėl kurių, Lukas buvo įsitikinęs, ilgai abejojo, ilgai save įtikinėjo, svarstė, ar verta paminti daktaro ir paciento pasitikėjimą. Bet ji juk negalėjo nuslėpti Hekatės pusmėnulio.