Gaujos

8. Matematika

– Tai ką, sveiki loginiu mąstymu neapdovanotieji, šiaip tinginiai ir humanitarai – matematikos mokytojas įbėgo į klasę vėluodamas ir nutrenkęs savo kelioninę kuprinę ant kėdės ėmė joje raustis, vis braukdamas už ausies ryškiai varinius plaukus, tuo pačiu metu berdamas žodžius energinga greitakalbe, – soriukas, kad praleidau pirmas pamokas, busikas užlūžo lenkuose. Bet žinau, kad pavaduojanti davė jums mano testuką praeitą pamoką, tai viskas kaip ir norma. Tuojau mes čia susitvarkysim.

Pagaliau mokytojas išrausė pluoštą popierių, kurie be jokios abejonės buvo jų rašyti kontroliniai, ir nutėškė ant stalo. Tada dar pasikuitė savo kuprinėje, kažko ieškodamas. Vadovėlio pasirodo. Rado. Tada perkratė džinsinio švarko kišenes – akiniai. Juos užsidėjo ant pakaušio, vietoje lankelio, kad prilaikytų ant veido krentančias garbanas. Ir pagaliau atsistojo prieš klasę. Atrodė kaip visiškas hipis su savo vešlia ryža barzda, kurią augino matyt vien tam, kad bent šiek tiek skirtųsi nuo savo mokinių. Rimtumo nepridėjo ir plėšyti džinsai bei marškinėliai su kažkokios grupės užrašu. Ir trypčiojimas neatrodė rimtai. Atrodė linksmuoliškai ir gerietiškai. Na, gal solidumo trūko ir dėl jo akivaizdžiai jauno amžiaus.

– Oi, soriukas, atrodo turim naujų žmonių. Mane galit vadinti Vincu, – įsmeigė savo žydras akis į naujokus, – o tu kas?

– Nomė.

– Aiškumėlis. O tu, didčki, turbūt būsi Emilis Kovas?

– Jis nekalba.

– Tipo visai? Ai nu jo, kažkas ten buvo pažymėta dienyne. Bet aš nelabai suprantu tada. Nu brač, vėliau paaiškinsi, sesut, o dabar neriam į nuostabias integralų bangas. Ai, pala, ką aš čia šneku, – pats sukikeno iš savo atseit bajerio, – jūs gi mano B lygis. Tai ką veiksim? Alaus gert negalim, muzikinis skonis nesutampa, gal kas nori papasakoti apie savo vasarą?

Nomė žiūrėjo į jį nemirksėdama. Tokio raudonplaukio keistuolio dar neteko matyt. Ir kad mokytojas taip laisvai leistų suprasti, kad nieko nesitiki iš savo mokinių? Senelis juos visur užrašė į B lygį, tik lietuvių kalbą turėjo su savo klase, o kitose pamokose matė daug nepažįstamų veidų ir tik vieną kitą iš savo pagrindinės grupės, kuriuos vis dar mokėsi pažinti. Tado čia nebuvo. Kaip ir Ričio, su kuriuo taip ir nepavyko pasikalbėti. Baikeris atkakliai laikėsi nuošaly ir per pertraukas nesitrindavo koridoriuose. Tik retkarčiais matydavo jį rūkantį. Už tai kitoje klasės pusėje sėdėjo Big Makas, kuris po incidento per informatiką apsimetė nematantis naujokų. Tas džiugino. Priešingai nei tai, kad ji sėdėjo tose pačiose pamokose, kaip ir bukas banditėlis.

Mokytojas išdalino kontrolinius. Priėjęs prie Nomės paprašė, kad po pamokos nepabėgtų ir liktų kelioms minutėms pakalbėt. Na štai – baigėsi tas jo gerumas, suprato mergina, atsivertusi savo darbą ir pamačiusi kreivą penketą. Trumpą akimirką viduje supleveno mintis, kokia bus nepatenkinta motina, pamačiusi tokį pažymį ir dar gautą besimokant atsilikėlių lygiu... Bet protas greitai priminė, jog ji toli ir nieko nesužinos. Senelis? Kovas aiškiai pasakė, jog jam nerūpi jos mokslo rezultatai. Tai kam dabar rūpės? Nomė dėbsojo į išbraukytą darbą ir mėgino suvokti, kaip pati jaučiasi dėl tokio balo. Kadaise jai būdavo gėda gauti prastus pažymius, bet paskutiniais metais jie merginai reiškė tik tiek, kiek suerzindavo motiną. O dabar? Kaip jai tai įvertinti? Ar jai patinka gauti penkis iš supaprastinto praeitų metų matiekos kurso? Pasijuto beveik protiškai atsilikusi, tačiau juk nebuvo. Tai kodėl iš savęs mėgino padaryti tokią? Juk tikrai galėtų išspręsti tuos uždavinius. Žinoma, reiktų padirbėti, bet juk sugebėdavo. Kažkada.

Būdama septintoje klasėje, kartais darydavo namų darbus bičiuliams iš paralelinės klasės, kurie visada mokėsi keliomis temomis į priekį. Aštuntoje dar dalyvaudavo biologijos ir matematikos olimpiadose. O tada motina parsivedė į namus pirmą vyrą po tėčio mirties ir viskas nusirito velniop. Gal nebuvo jis toks blogas, bet Nomė negalėjo žiūrėti, kaip svetimas vyras atvirai čiupinėja mamą, kaip šnabžda jai į ausį prie bendro stalo ir ji ima kikenti kaip kokia mažvaikė. Nekentė, kad išnyko jų su mama mėgtos laidos apie gamtą, kurias pakeitė krepšinis, o mama tapo aistringa sirgalė komandos, kurios pavadinimo prieš metus net nežinojo. Kaip mašinos radio stotis buvo perreguliuota ant rusiškos tralialiuškos, o mama ėmė niūniuoti kažkokį pigų popsą, lyg prieš tai nebūtų klausiusios normalios muzikos. Be to naujasis „tėtis" pasistengė, kad Nomė nebegalėtų lankyti treniruočių – ne mergaitiškas sportas, atseit. O kai dėl to susikirto, motina stojo savo diedo, o ne dukros pusėn.