Per ne itin ilgą savo gyvenimą Nomė daugiau prarado, negu įgijo. Jai stinga motinos supratimo ir palaikymo, ji be proto ilgisi brolio, kuris po nelaimės visiškai užsisklendė savyje. Mergina neturi tėvo, dėl nuolatinio mokyklų keitimo, nesusirado art...
Nomė stebėjo, kaip vonioje sūkuriuoja žalsvas vanduo. Įlašino kelis lašus maloniai kvepiančio levandų aliejaus, kurį buvo nugvelbusi iš motinos dar prieš kraustymąsi, ir dabar įnirtingai svarstė, ar nereiktų prisileisti dar ir putų. Prisiminusi tą atsargų kutenimą, kurį sukelia odos paviršiuje sproginėjantys muilo burbulėliai, ir vos girdimą šilto sniegelio šiurenimą, nutarė, kad reikia. Būtinai.
Iš pradžių vanduo atrodė per karštas, tačiau kūnas greitai priprato ir ji atsipalaidavo. Putų kupstelis kuteno paausį ir smakrą. Tingiai judinant pėdas, tarp pirštų sūkuriavo šiltos vilnys ir nematomos bangelės ritosi visu odos paviršiumi. Tokios švelnios ir vos juntamos, kad net oro karoliukai, prikibę prie kūno, likdavo nepaliesti.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Užmerkusi akis ji giliai įkvėpė karšto ir drėgno levandos kvapo. Ir kas būtų pagalvojęs, kad taip sumautai prasidėjusi savaite pasibaigs taip žavingai. Penktadienį per pietus, valgykloje susidūrusi su dviem Get Lost gražuoliais, kiek sunerimo: nors iš pradžių manė, kad prasprūs nepastebėta, bet Hardis užmaurojo ant visos salės:
– Kaip sekas, kaimiete?
Žiauriai norėjo paklausti, kur kiti broliukai Ventukai, bet susilaikė. Tikimybė, kad jie pultų vidury valgyklos buvo itin menka, tačiau ji puikiai prisiminė, kad Rasos gražuoliai nepatingėjo patykoti išeinančios iš mokyklos. Matyt ne veltui gavo įspėjimą – šitie greitai įžeidimo nepamirš. Tačiau ji galėjo nuryti šitą repliką. Lengvai. Tereikėjo juos ignoruoti, tad nuleidusi galvą sumetė pietus ant padėklo ir nukiūtino ieškoti stalo.
– Ei, kur bėgi, aštrialiežuve melomane? – neketino taip lengvai pasiduoti Hardis.
– Brolau, tu atsargiai, neužkliūk už mergaitės, – pasigirdo švelnus, bet tuo pačiu tvirtas ir kietas kaip akmuo, Tado balsas jai iš dešinės, – o tai man teks tau padėti nuo grindų atsikelti.
– O, pažiūrėk, dar vienas dėmesio prašosi.
– Klausyk, groži, gal tu rimtai – praeik pro šalį ir leisk žmonėms ramiai pavalgyti? – prie Tado sėdėjęs iš matymo pažįstamas vaikinas tingiai pakėlė galvą.
– Taip taip, o tu savo plunksnelių neišbarstyk, – pamojo dviem pasipūtusiems Get Lost vaikinams Tadas ir pasisuko į Nomę, – atvaryk pas mus, turim vietos.
Besidaužančia širdimi mergina nuvairavo per tarpą tarp susėdusių mokinių iki Tado stalo. Ne dėl tų priekabiautojų taip įsismarkavo jos pulsas, o dėl to, kad susilaukė užtarimo. Visai nebuvo tam pasirengusi, todėl su kiekvienu širdies dūžiu kūne sklindanti šiluma, buvo dar malonesnė.
Prie stalo savo pietus dorojo Tadas, Rasa, antrasis vaikinas, įsikišęs į apsižodžiavimą su Hardžiu, prisistatęs kaip Vadikas ir dar viena smagi porelė, kurią Nomė buvo mačiusi prieš treniruotę.
